Žemės ūkio rūmai – Lietuvos kaimo „parlamentas“ per laiką ir istoriją
Laikinojoje sostinėje, K. Donelaičio ir Parodos gatvių sankryžoje, įsikūrę architekto Karolio Reisono suprojektuoti Žemės ūkio rūmai, kuriuos puošia santūrūs dekoratyvinės plastikos (grūdų varpos formos) elementai, atspindintys pastato paskirtį.
Simboliška, kad Žemės ūkio rūmai įsikūrę gatvėje, pavadintoje lietuvių tautos eiliuotų kūrinių pradininko Kristijono Donelaičio vardu. Jo poema „Metai“ apie keturis metų laikus – tarsi himnas lietuviškam žodžiui, gimtajai žemei, žmogaus darbo išaukštinimui. Kristijonas Donelaitis – įžvalgus kūrėjas, puikiai išmanęs kaimo darbus, buitį, papročius, metų laikus. Poemoje daug vietos skiriama gamtai, ypač Saulei, kuriai tarsi suteikiama gyvybė, nuo kurios priklauso augalų, gyvulių ir žmonių egzistencija.
Daug metų laiko upe nutekėjo nuo tos dienos, kai „Metuose“ prabilo „vėžlybasis“ būras Lauras, kuris išdidžiai, „ant kumpos lazdos pasirėmęs“, šlovino Dievą, dėkojo už pavasarį – gamtos pabudimo šventę…
Nelengvas buvo pirmasis Lietuvos laisvės pavasaris: kai 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomos Lietuvos atkūrimą, kraštas buvo vokiečių okupuotas. Tik rudenį, lapkričio 11 d., pradėjo veikti Laikinoji Lietuvos Vyriausybė. Tarp septynių ministerijų buvo ir Valstybės turtų ministerija (nuo 1924 m. – Žemės ūkio ministerija). Lietuvos Taryba jos pirmuoju ministru paskyrė agronomą Juozą Tūbelį.
Tik nepaprastu darbštumu ir išskirtiniu taupumu dauguma Lietuvos ūkininkų jau 1923–1924 metais pasiekė prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvusį ūkio našumo lygį. Ir šiandien sunku pasakyti, kam buvo lengviau – ar Donelaičio Vyžlaukio būrų šaltyšiui Pričkui, raginusiam „vėžlybuosius“ būrus į darbus ir davusiam pylos „nenaudėliams“, ar tarpukario agronomams.
1919 m. prasidėjusią žemės ūkio reformą sutrukdė 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą užėmusi Raudonoji armija, kuri visą politinį, visuomeninį ir ūkinį gyvenimą apvertė aukštyn kojomis: dvarų žemės dalijimas mažažemiams ir bežemiams, kaimų skirstymas į vienkiemius buvo tiesioginis Žemės ūkio ministerijos darbas. Žemės ūkio rūmai privalėjo padėti ministerijai telkti ūkininkus ir kitus kaimo žmones į ekonomines ir visuomenines organizacijas, kelti žemės ūkio kultūrą ir ekonomiką, padėti ūkininkams modernizuoti ir plėsti žemės ūkio produktų gamybą, gerinti jų kokybę, kad gaminiai rastų nišą pasaulio rinkose.
Sumanymas kurti organizaciją, kuri atstovautų visiems Lietuvos žemdirbiams, gintų jų interesus, kilo dar 1921 m., kai žemės ūkio ir valstybės turtų ministru buvo Jonas Pranas Aleksa.
Žemės ūkio rūmų įstatymo projektas Seimui buvo pateiktas 1924 m. rudenį per valstiečių liaudininkų frakciją. Pagal šį dokumentą numatytas dvejopas atstovavimas ūkininkams: tiesioginis ir per ūkininkų organizacijas. Prezidentas Aleksandras Stulginskis ir ministras pirmininkas Leonas Bistras dokumentą pasirašė, ir jis buvo paskelbtas „Lietuvos žiniose“ (1926 m. balandžio 21 d., Nr. 222).
