Beržynuose išsibarstę kaimai garsėja vabzdžiais ir baravykais

Prie Kruosto upelio glaudžiasi ne tik Šlapaberžė, bet ir daugiau kaimų, kurių pavadinimai kilę nuo beržo. Nors vietovardžiai nevienodo senumo, žmonės greičiausiai taip mylėjo beržynus, kad jais vadino netoli vienas kito susispietusias vietoves.

Oficialiai žinomi šie Kėdainių rajono kaimai, kurių pavadinimai turi bendrą šaknį berž-: Šlapaberžė, Naujaberžė, Kalnaberžė, Berželė, Paberžė, Beržai. Nors per juos teka Nevėžio intakas Kruostas, kiekvienas kaimas turi kažką išskirtinio – dvarą, mišką, beržų alėją, piliakalnį, bažnyčią, kapines, mokyklą.

Čia atvykti norintys užsieniečiai kažin ar lengvai ištartų lietuviško medžio vardą, kuris įaugęs į Lietuvos viduryje esančių kaimų pavadinimus, juolab netoli Paberžės buvo nustatytas vienas iš Europos geografinių centrų. Bet kėdainiečiams šie pavadinimai gražiai skamba, juos lengva ištarti ir juolab paprasta orientuotis tose vietovėse. Vietiniai tikrai nepasiklysta beržynų garbei pavadintuose kaimuose.

Tai nėra išskirtinis Kėdainių krašto bruožas

Bet Lietuvių kalbos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Laimutis Bilkis pastebi, kad gyvenamųjų vietų vardai su šaknimi berž- nėra koks labai išsiskiriantis Kėdainių krašto bruožas, nes tokių pavadinimų Lietuvoje yra labai daug.

Šios šaknies kaimų, viensėdžių, miestelių vardų yra keliasdešimt, o įvairių kitokių vietų pavadinimų – net keli šimtai. Išleistame Lietuvos vietovardžių žodyno I tome vien vietovardžiai su pirmąja šaknimi berž- užima 6 puslapius.

Kaimai – netoli vienas kito

Kėdainių rajono kaimų vardai Šlapaberžė, Kalnaberžė, Berželė, Paberžė, Beržai yra nevienodo senumo. Anksčiausiai istorijos šaltiniuose paminėti vienas šalia kito esantys Šlapaberžės ir Kalnaberžės kaimai.

Hermano Vartbergės Livonijos kronikoje aprašoma, kad 1371 metais Livonijos magistras puolė ir nusiaubė keletą Lietuvos vietovių, tarp kurių minimos ir Slappeberze bei Calleberze. Jos tapatintinos su dabartinėmis Šlapaberžės ir Kalnaberžės gyvenvietėmis.

Beržų kaimas, kaip teigiama Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, pirmąkart paminėtas XVI amžiaus pabaigoje, tačiau kitų tyrėjų jis tapatinamas su minėtoje Livonijos kronikoje 1372 metais užrašyta vietove Berze, kuri paminėta kartu su Šlapaberže (Slappiberze). Berželės kaimas, enciklopediniais duomenimis, minimas XVI a. II pusėje, apie Paberžę žinoma mažiau, ji tikrai minima XVIII a.

Išskirtiniu šių Kėdainių krašto vietovardžių bruožu galima laikyti jų išsidėstymą: Šlapaberžės, Kalnaberžės, Berželės, Beržų kaimai yra šalia vienas kito, Paberžė – taip pat netoli. Be to, prie Šlapaberžės dar yra Naujaberžės kaimas.

Taigi į akis krinta tokių vietovardžių susitelkimas toje pačioje vietoje. Jų kilmė sietina su medžio pavadinimu beržas. Bet ryšys su šiuo žodžiu gali būti ir ne visai tiesioginis.

„Mat, lietuvių kalboje žinomas bendrinis žodis beržė, reiškiantis beržais apaugusią vietą, beržų mišką. Jis užrašytas ir iš netolimų Ramygalos apylinkių, taigi gali būti Kėdainių krašto vietovardžių su berž- kilmės pamatas. Bet kuriuo atveju priežastis tokiems gyvenviečių vardams atsirasti turėjo būti beržais apaugusios vietos, augę dideli beržynai“, – svarstė Lietuvių kalbos instituto mokslininkas L. Bilkis.

 Anksčiausiai paminėti vietų vardai Šlapaberžė, Kalnaberžė rodo ir tam tikrą opoziciją: Šlapaberžė – drėgna, beržais apaugusi vieta, o Kalnaberžė – aukštesnė, sausesnė beržinga vieta.

Tarp Šlapaberžės ir Kalnaberžės yra miškas, dabar vadinamas Kalnaberžės mišku. Galima manyti, kad jame nuo seno augo daug beržų, todėl netoli (o gal ir jame) įsikūrusios gyvenvietės Šlapaberžė, Kalnaberžė, Berželė, Beržai gavo vardus dėl kaimynystės su šiuo mišku. 

Beržai – vieni iš seniausių Lietuvos medžių

Tačiau įdomu, kodėl beržas toks ypatingas, kad labai pagerbtas Kėdainių rajone? Ar tai didžiausias beržynų telkinys, ar beržams ten palankios sąlygos, beje, koks dirvožemis tinkamiausias šiam medžiui? 

Gamtininkas Selemonas Paltanavičius pabrėžė, kad beržai, kurių Lietuvoje natūraliai auga 4 rūšys, yra vieni seniausiai randamų medžių – praktiškai, nuo pat poledynmečio. Suprantama, kad jie visada lydėjo ir mūsų protėvius, nors mažai tikėtina, kad  jie glaudėsi beržynuose, nes šie medžiai nesudaro saugios užuovėjos – visiems labiau patinka pušynai, eglynai, pagaliau – mišrūs lapuočių ir spygliuočių miškai.

„Beržai auga gana derlingame dirvožemyje, kartais – šiek tiek pamirkusiame, bet tikrai netarpsta smėlynuose. Šiandien jau sunku rasti vientisus beržų masyvus, nes po intensyvių kirtimų jų nelieka, beržų vietoje paprastai sodinamos eglės ar pušys, kai kur – juodalksniai. Tiesa, beržų sėklos su mažais skristukais oru keliauja toli ir gali pasisėti atviruose žemės plotuose“, – pasakojo S. Paltanavičius.

Vietovardžiai bėra tik regioniniai

Beržas vietovių pavadinimuose dažnai įpintas, nes neretai visas miškas vietinių vadinamas beržynu, mat beržų balta žievė šviečia iš toli, labiausiai įsimenama. Jau minėti vietovardžiai nėra regioniniai, būdingi tik Vidurio Lietuvai – juos gali surasti beveik visur.

Net ežeras pavadintas Beržuviu (Švenčionių rajone), nes, matyt, jame beržai atsispindėdavo. Radviliškio rajone teka Beržės upelis. O Beržtų kaimas greičiausiai taip pat iš beržo vardo kilęs – jis yra Gudijoje, 5 km iki Lietuvos sienos, jį dažnai minėdavo profesorius Tadas Ivanauskas.

Lietuvoje Beržininkų kaimai yra Joniškio, Vilniaus rajonuose, buvo ir Semboje, Rytprūsiuose. O Ignalinos rajono Beržininkai, esantys netoli Dūkšto, dar garsūs tuo, kad ten Adomas Hrebnickis aptiko Beržininkų ananasą – labai skanius vaisius vedančią rudeninę obelų veislę.

Žinoma, beržynuose galima sutikti daugelį paukščių, vabzdžių, nors žvėrims jie gali būti nepatikima  priebėga, labai „permatoma“. Tačiau tiesiogiai su beržynais dera vabzdžiai – beržinis pjūklelis, beržinis šeriasprindis, auga beržiniai baravykai. Lietuvoje labai retai sutinkama beržinė sicista – retas šokliams priskiriamas graužikas.

Bet kuriuo atveju, kiekvienas žmogaus neliečiamas beržynas yra didelis gamtos turtas, jei to kam nors nepakanka, jį galima laikyti labai estetišku, šviesiu medynu.