Šio straipsnio pradžia buvo keliautojų iš Vilniaus klausimas, o greičiau – pasipiktinimas tuo ką jie pamatė lankytinoje bei valstybės saugojamoje istorinėje vietoje – senosiose maro kapinaitėse netoli Dauginčių atodangos ir piliakalnio.

Ten stovi dvi koplytėlės, kurios kaip įtariama senai yra apiplėštos ir akivaizdžiai išniekintos. Žolė – iki juosmens, tiesiog erkių veisykla. Koplytėlių viduje – keli šventųjų paveikslėliai, rožiniai, maži kryželiai, keli centai, nuo Vėlinių sudegusios žvakės, plastikinės gėlės bei pajuodę skiltiniai žvakučių indai. Durelės sukrypusios, neužsidaro, stogai – kiauri.

Koplytėlių sielos ir esmės – Marijos Sopulingosios – ten senai nėra. Nėra ir to sakralinio jausmo, kuris aplanko būnant ar meldžiantis tokiose ypatingose vietose, nėra prisilietimo prie kažkokios gilios paslapties, prasmės. Todėl reiktų pritarti keliautojams iš sostinės: vaizdas apgailėtinas, o jausmas – slogus. Dėl Lietuvos ir jos žmonių. Kodėl nepriklausomoje Lietuvoje nusiritome iki tokio baisaus dvasinio abejingumo?

Atlaikė vokiečius ir bolševikus

Slogus vaizdas dar ir todėl, kad koplytėlės atlaikė vokiečių ir bolševikų okupacijas, kolektyvizaciją, ateizmą, Girškevičių, Brazauską, Gorbačiovą, Sąjūdį, tačiau neatlaikė ir krito nepriklausomoje Lietuvoje, prie savos valdžios.

Tiesos vardan reiktų pridurti, jog 2008 metais darbininkai čia buvo pasirodę paskutinį kartą. Tais metais lankytini objektai įsisavintais Europos sąjungos pinigais buvo aptvarkyti visoje Lietuvoje, o projektą prižiūrėjo tuometinis Turizmo departamentas prie Ekonomikos ministerijos bei Saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos.

Tiesa, koplytėlės nėra visiškai tuščios. Vienoje iš jų šiuo metu pastatyta kažkokia maža gipsinė Marijos lėlė, greičiausiai pirkta per kažkur atlaidus. Tačiau tai nėra ta Marija, kuri užfiksuota senosiose nuotraukose. Tas nuotraukas radome šeimų, kurių pastangomis ir intencijomis buvo tos koplytėlės pastatytos bei prižiūrimos, asmeniniuose archyvuose.

Todėl turistai ir klausia, kodėl tokia betvarkė valstybės saugojamuose objektuose? Kas už tai atsakingas? Kas ir kada iš koplytėlių pavogė originalias Marijas? Ar tai padarė savivaldybės institucija – muziejus, ar juodieji kolekcininkai, ar vagys?

Kryždirbystė – UNESCO saugoma

Kaip visa tai saugoma Kretingos rajone? Visų pirma reiktų paaiškinti, jog žemaitiškos koplytėlės ir yra tas UNESCO (ne)saugomas paveldas.

Tradiciniai kryžiai – lietuvių liaudies tradicija, 2001 m. įrašyta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Enciklopėdijoje paaiškinta, kas yra Kryždirbystė. Tai kryžiai, taip pat koplytėlės, koplytstulpiai ir gyvos šeimų istorijos. Svarbi yra tokio paminklo statymo intencija, jo pašventinimo apeigos, puošimo tradicijos ir pagerbimo formos – giesmes bei maldos. Tai ir yra ta nemateriali visuma, kuri saugotina.

Žemaitijoje Švč. Mergelės Marijos skulptūros būdavo įvairiai aptaisomos ir puošiamos karoliais, rožiniais. Kryždirbystės tradicija Žemaitijoje susiklostė su krikščionybės atėjimu. Joje susiliejo ikikrikščioniškosios kultūros elementai su savitai perteiktais krikščioniškais simboliais.

Tačiau Kretingos rajone į UNESCO paveldą greičiausiai numojama ranka. Pavyzdžiui Sauserių kaime esanti Jonučių koplyčia daug metų stovi pavirtusi ant šono ir niekam neįdomi. Turistai negauna jokios informacijos abejonėms išsisklaidyti: kas išniekino koplytėles: valdžia, kuri galėjo taip pasielgti, pavyzdžiui, dėl riboto finansavimo, ar vagys dėl lengvų pinigų. Kai kurie kalbinti Dauginčių lankytojai nemato jokio skirtumo, kas pavogė, svarbiau yra akivaizdus faktas: koplytėlės stovi be Marijų.

Pavogė ar paėmė saugoti?

Ir iš tiesų koplytėlės kelis dešimtmečius buvo vandalizmo bei vagysčių objektais. Dar baisiau, kad istorinio paveldo niekinimu užsiima ne tik ilgapirščiai, bet, kaip žmonės įtaria, galimai ir valstybinės institucijos – muziejai. Kalbinti lankytojai neslepia apmaudo, kad muziejai būtent taip pasipildo savo eksponatų kolekcijas. Ir tai, deja yra legalu bei teisėta.

Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatyme rašoma: „ Kultūros paveldo objektą draudžiama perkelti, išskyrus atvejus, kai jį reikia perkelti siekiant išsaugoti. Tuo pagrindu Kretingos rajono savivaldybė ėmėsi prevencinių veiksmų siekiant skulptūrų išsaugojimo.

„Kretingos muziejus gelbėja šventųjų skulptūrėles nuo vagių: iš pakelės koplytėlių jų pavogta kone pusė. Į Kretingos muziejų gabenamos šimtametės šventųjų skulptūrėlės. Per kelerius metus iš pakelės koplytėlių pavogta kone pusė kelis šimtus metų skaičiuojančių liaudies meistrų dirbinių, tad siekiama išsaugoti bent likusias“, – kalbėjo prieš gerą pusmetį LRT „Panorama“.

Tačiau ar buvo tos vagystės, ar jomis tik prisidengiama? Klaipėdos VPK atsiuntė tokią informaciją: „Klaipėdos apskrities VPK Kriminalinės policijos informacijos analizės skyriaus duomenimis, dėl istorinę meninę vertę turinčių dirbinių vagysčių iš koplytėlių per 2023 m. Kretingos ir Skuodo rajonuose buvo pradėta po du, Klaipėdos rajone – vienas ikiteisminis tyrimas“. Joks tyrimas dėl išniekintų Dauginčių koplytėlių nėra pradėtas.

„Medinio liaudies paveldo – kaimų parkelių ir privačių sodybų skulptūrų – vis labiau gviešiantis ilgapirščiams, rajono vadovai išvien su muziejininkais ėmėsi iniciatyvos suvežti jas saugoti į Kretingos muziejų (…), suderinus su šeimininkais, buvo pargabentos dvi skulptūros iš sodybų Juodupėnų ir Naujosios Įpilties kaimuose“, – praėjusių metų rudenį buvo rašoma rajoninėje žiniasklaidoje bei Faceboock platformoje. Taip pat viešoje erdvėje buvo rašoma, jog tokiu būdu muziejininkai sukaupė per 600 objektų.

Tačiau bėda ta, jog Dauginčių koplytėlių Marijos pradingo labai keistomis aplinkybėmis, galimai dar anksčiau, nei muziejininkai jas „paėmė pasaugoti“. Gali būti, kad Kretingos muziejaus darbuotojai iki šiol nežino koplytėlių istorijų bei nerado galimybės susisiekti su šeimų, kurių intencijomis koplytėlės buvo pastatytos, atstovais ir „paėmė saugoti“ galimai jau falsifikatus, nes originalios Marijos buvo pavogtos ir išniekintos, kaip spėjama, dar 2008 metais, dar prieš tai, kai valstybės ir ES lėšomis buvo tvarkomi lankytini objektai.

Susisiekus su šeimų atstovais, sunku buvo klausytis ašarų dėl to kas įvyko. Visų pirma, 2008 metais koplytėlių restauracija vyko atmestinai ir pasibaisėtinai. Būtent tuo metu, kaip įtariama, esą buvo ne tik pagrotos ir išniekintos originalios Marijos, bet ir pakeista pati koplytėlių architektūra. Esą iš trišlaičio stogo padarytas dvišlaitis.

Kam priklausė koplytėlės?

Popieriuje jos priklauso valstybei, tačiau pagal faktą yra kitaip. Dauginčiai – kaimas Kretingos r. rytinėje dalyje, 4 km į šiaurės rytus nuo Kartenos, į šiaurę nuo kelio Palanga-Šiauliai, Minijos kairiajame krante. Dauginčių kaimas įsikūręs vaizdingame Minijos upės slėnyje, kur įsteigtas Minijos kraštovaizdžio ir Minijos ichtiologinis draustiniai.

Koplytėlės stovi Dauginčių kaimo senosiose kapinėse (maro kapeliuose, arba senkapiuise), kuriose žmonės buvo laidojami maro ir kitų epidemijų metais. XVIII amžiaus pabaigoje, pradėjus laidoti tik parapijų kapinėse, iki XX a. vidurio senosiose kapinaitėse buvo užkasami nekrikštyti mirę kūdikiai, savižudžiai, neatpažinti skenduoliai ir pan. Nuo seniausių laikų jose buvo statomi kryžiai, koplytėlės. Per gegužines pamaldas gyvieji susirenka kapinėse, meldžiasi už mirusius protėvius, gieda giesmes.

Priešais kapines įrengta „atokvėpio“ aikštelė automobiliams su Salantų regioninio parko lankytinų vietų schema. Čia neretai girtaujama, rengiamos baidarininkų iškylos. Už kapinaičių praeina miško kelias, už kurio stūkso Dauginčių antrasis piliakalnis. Čia taip pat stovi medinis, kryžmiškas, 4,3 m aukščio, su masyvia, 1 m aukščio, lieto metalo Nukryžiuotojo skulptūra, kryžius. Jis dar yra, nepavogtas.

Oficialiai kapinaitės Dauginčiuose buvo uždarytos 1795 m. Paskutinį kartą jose laidoti per 1916–1918 m. dizenteriją mirę kaimo gyventojai. Mirusiems atminti nuo seno stovėjo koplytėlė ir trejetas aukštų, ąžuolinių kryžių. Jiems sunykus, 1947 m. senoji koplytėlė buvo atnaujinta, šalia jos pastatyta kita, o tarp jų pastatytas naujas kryžius su metaline Nukryžiuotojo skulptūra.

Wikipedija rašo, kad koplytėlės yra, stačiakampės stačiasienės, vienkamarės, trišlaičiais stogais, ant dviejų kolonėlių paremtais frontonais, padarytos pagal vieną pavyzdį, 1,95 m aukščio. Viena pastatyta ant palaidų akmenų, o kita – ant betoninio pamato. Tačiau stogas nevykusiai buvo pakeistas 2008 metais. Dabar jis – dvišlaitis.

Kaip skelbiama viešoje informacijoje, abi koplytėlės su jose esančiomis švenčiausios Mergelės Marijos skulptūromis įrašytos į kultūros vertybių registrą kaip vietinės reikšmės dailės paminklai (unikalūs kodai – 9528 ir 15071; senieji kultūros paminklų sąrašo Nr. DV1530 ir DV4160). Ant koplytėlių fasadų yra informacinės lentelės, jog objektas saugomas valstybės. Tačiau valstybės saugomas objektas šiuo metu stovi išniekintas, nes Mergelių Marijų statulėlių koplytėlėse nėra. Vietoj originalo, kairiojoje koplytėlėje pastatyta iš turgelio per atlaidus pirkta pigi lėlė, geriau negu visiškai nieko.

Kairioji koplytėlė, statyta tarpukariu, priklausė Paulauskų šeimai, gyvenusiai kairiojoje Minijos pusėje, o dešinioji, naujesnė – Dauginčių giminei, gyvenusiai kitoje, dešinėje upės pusėje, Sauserių kaime. „Švyturiui“ pavyko pasikalbėti su dešiniosios koplytėlės istorijos liudytoja.

Garbaus amžiaus moteris papasakojo, kodėl ji buvo pastatyta. Tai – kvapą gniaužianti istorija.

Apie tai plačiau skaitykite kitame „Švyturio“ numeryje, bet, jei trumpai, dėl intrigos: koplytėlė pastatyta dėl įvykusio stebuklo. Galima tikėti Dievu, galima – ne, tačiau stebuklas – realus. Tai – faktas. Dauginčių šeima pastatė koplytėlę su liaudies meistro sukurta Mergelės Marijos statulėle kaip padėką Viešpačiui, Mergelei Marijai, nes įvyko apžadai. Maždaug 1940 metais Kretingos vienuolės išmeldė 2 metų mergaitei gyvybę, mat ši sirgo sunkia, nepagydoma apendicito forma, o daktarai, prie tuometinės medicinos, jau buvo nuleidę rankas. Mergaitė pasveiko.

Liaudiškų papročių žinovai tikina, kad tokių koplytėlių išniekinimas gali liūdnai baigtis tiems, kas tai padarė ar sujaukė bendrą vietovės energetiką. Kodėl?