Bėga metai, o bedalių ir benamių srautai nemažėja. Gyvūnų globos įstaigų darbuotojai, kovodami už šeimininkų traumuotų augintinių gyvybes, nematydami jokių pozityvių ženklų visuomenėje, kartais patys praranda viltį. Todėl atsisako bendradarbiauti su spauda. Jūs rašote daug, bet situacija negerėja. Tai – moralės reikalas! – teigia vet. gydytojai. 

Vienus traumuotus padarėlius gydo, kartais jiems surandami nauji šeimininkai, į jų vietą globoje vežami kiti ir t. t. Kančios grandinė tęsiasi. Smurtas ir sadizmas dominuoja daugelyje atvejų, apie kuriuos informaciją gauna specialistai. 

Kas blogai mūsų visuomenės moralėje, jei mažieji draugai mūsų aplinkoje patiria kančias? Kokios mūsų visų vertybės bei vaikų ir jaunimo auklėjimas, jei paauglys, labai žaismingai, išmeta šunį iš važiuojančios mašinos į pakelę, pradinukės nukerpa ausis katinui? O šeimininkai staiga atsisako besilaukiančios kalytės ar katytės, geriausiu atveju palikdami kažkurioje įstaigoje ar išlaipindami svetimoje vietovėje… Būna atvejų, kada šeimininkai miršta ir augintiniai lieka be priežiūros. O kiek globoje katinukų išbadytomis akimis, šeimininkų sulaužytais stuburais, sužalotų fiziškai kitaip, išsekintų badu, nuodytų ir išgyvenusių. Sakytume, tai vienetiniai atvejai, bet specialistai juos vardija dešimtimis. Kasdienės globos įstaigų dramos kaltininkai esame mes, žmonės. Iš Marso beglobių gyvūnų mums niekas neatveža! Jėga niekas neįbruka į namus, į šeimas. 

Globoje šeimininkų laukia dešimtys šunelių! Kiekvienas su asmenine drama. Nelengva naujai patikėti žmogumi, jei esi nuviltas, paniekintas ir atstumtas. Sudėtinga kurti naują bendravimą, jei paminta tavo ištikimybė. Kiek tokių atvejų! Sužaloti, agresyvūs ir pikti, šunys tarsi nenori daugiau jausti prisirišimo naujam žmogui. Ir panorėjus būti kažkurio šeimininku, labai sudėtinga kurti naujus santykius, kuriuose dominuotų pasitikėjimas. Todėl gyvūnų globoje dirbantys specialistai labai atsargiai vertina tokį bendravimą, šeimininko šuniui ieško atsakingai, reikliai.

Per pastarąjį dešimtmetį šių eilučių autorė globojo dvi tokios įstaigos gyventojas – medžioklinę kalytę Goją ir vokiečių aviganę Arą. Tai – dvi dar neperašytos gyvenimo knygos. Neįmanoma nusakyti, kaip atsargiame atstume užsimezga draugystė, gimsta meilė, ištikimybė iki mirties. Dar kartą priglaustos kalytės meilę rodė kiekviename žingsnyje. Už žmogaus dvasios šilumą tokie augintiniai atiduoda visą save. Pasirašo krauju. Su kiekvienos išėjimu dužo ir šeimininkės širdies dalis. Bet tai – kita istorija… 

Liūdniausi dabartinėse gyvūnų globos įstaigose – senjorai. Tokie šuneliai ir katinai neturi vilties, kad bus kažkam dar reikalingi, todėl paskutinius savo gyvenimo metus leidžia didelėje apatijoje, prigesusiais žvilgsniais, kartais, ignoruodami lankytojų dėmesį ir bet kokį jaukesnį bendravimą su žmogumi.

Jie nusivylę ir sužeisti lieka iki mirties. Suprantama, gyvūnai prižiūrėti specialistų, pamaitinti, gydomi, bet… Vieniši.

Norėdami pasitikrinti asmeninio jautrumo skalę, aplankykime Gyvūnų globos įstaigas, pažvelkime į jų gyventojų akis, nenusisukdami nuo žaizdų ir vaitojimų. Tokia realybė labai iškalbinga, paveiki, supurtanti. Visos globos įstaigos panašios. Ką jos byloja apie dabartinį žmogų? 

Vaikai auga mūsų pavyzdžiu. Kiek atsakingumo ir meilės daliname aplinkoje, tiek mūsų atžalos atiduoda kitiems. Atsakomybė, pirmiausia, ugdoma šeimoje. Meilė ugdoma šeimoje.

Į šias eilutes verta širdimi žvelgti visiems tėvams, auginantiems savo vaikus, mokytojams, visiems atsakingiems už Žmogaus formavimą.