Rima ir Rimantas Kubiliai, smulkieji Germaniškio kaimo ūkininkai, ir Suosto kaime ūkininkaujantys Alma ir Antanas Bėliakai sako, kad valstybė neteisingai elgiasi jų atžvilgiu — reikalavimų daugėja, išmokos mažėja, trąšos ir degalai brangūs, o grūdai pinga... Kaip reikės išgyventi?

Ūkininkavimo pradžia – tėvų kraitis

Rima ir Rimantas Kubiliai — smulkieji ūkininkai iš Germaniškio kaimo. Jų ūkininkavimas prasidėjo po vestuvių: abudu iš tėvų kraičio gavo po karvę, o Rimantui pridėjo šiek tiek žemės. Truputį žemės nusipirko, šiek tiek išsinuomojo. Dabar Kubilių ūkyje 25 hektarai žemės.

Augina jie septynias karves. Pačioje ūkininkavimo pradžioje augindavo jaučius. Kas porą metų parduodavo po 5-7 jautukus.

„Pasitaikydavo jų gana smarkių ir piktokų, — prisimena Rimantas. — Kartą naktį paskambina ir praneša, kad galvijai palaidi. Nuvažiuojam į ganyklą, o ten jaučių grandinės krūvon susisukusios. Visą naktį vargom, kol išnarpliojom“.

Dabar šie ūkininkai jaučių nebeaugina, nes atpigo mėsa, todėl nebeapsimoka. Augini, vargsti, o už parduotą dvejų metų jautį gauni tiek, kiek pardavus mėnesio veršelį.

Vargas dėl kelių centų

Iki praėjusios žiemos dar šiaip taip galėjo pašnekovai sudurti galą su galu. Nors centą dėjo prie cento, neišlaidavo, bet susimokėti įmokas dėl būsimos pensijos išgali tik vienas iš sutuoktinių: ūkio šeimininkas Rimantas. Žmonai šiai įmokai atliekamų lėšų nebelieka. Visos ūkio pajamos, gautos už parduotą pieną, atitenka mokesčiams, maistui, galvijų gydymui, o ir traktorius ne vandeniu varomas.

Pabrangus kurui, ūkio šeimininkas nusprendė nerizikuoti, nes pabijojo, jog dar gali brangti, ir prisipirko visiems metams. O jis ėmė ir atpigo. Sielojasi Rimantas, — jei būtų žinojęs, nebūtų tiek kuro pirkęs ir dabar turėtų atliekamą eurą.

Jau ir taip sunku buvo, bet žiemą, sumažėjus pieno supirkimo kainoms, Kubiliai pradėjo svarstyti, ar ilgai užteks kantrybės vargti dėl kelių centų. Nors ūkyje gautą pieną dabar tiekia ne Rokiškio pieno gamybos įmonei, bet „Biržų pienui“, įkainiai už žaliavą padidėjo tik keliais centais, tad gerų pokyčių nėra.

Kai turi ūkį, ekskursijos neberūpi

„Esame prie ūkio pririšti kasdien, metų metais. Nei atostogų, nei švenčių, — pasiguodžia Rima. — Vieną kartą išvažiavome su vyru į ekskursiją. Apskaičiavome, kad nuo ryto liuobos iki vakaro liuobos sugrįžti suspėsime. Nebent, truputį pavėluosime. Grįžę ir išlipę iš automobilio išgirdome baisų karvių mūkimą... Tokį garsų, kad visas kaimas skambėjo. Viščiukai, ir tie cypia kiek gerklės leidžia, o šuo tik letena baladoja į savo dubenėlį. Nebežinojome, prie kurių pirmiausia pulti...“

Kam vargai, o kam linksmybės

Sutuoktiniai pasvarsto ir apie bedarbius. Atsidusdami sako, kad tokiems gerai, nes gauna bedarbio pašalpą. Jiems jokio rūpesčio: kiekvieną mėnesį pervedami pinigai, gauna maisto paketus, vaikai nemokamai mokyklose maitinami, dar žiemą ir malkomis aprūpina.

Šit Kubiliams patiems už viską reikia susimokėti ir dar laisvadienių neturi. Kaimynas niekur nedirba, bet, papūtus vėjui, iš jo pusės padvelkia kepamų šašlykų kvapas. Ir išgėrimui kaimynėliui pinigų pakanka. „Va, mes svyruojam iš nuovargio, o jis iš linksmybių“, — palygina Rimantas.

Badas negresia

Rima ir Rimantas Kubiliai yra smulkieji ūkininkai. Jie dabar nerimauja dėl sausros padarinių — trūksta šieno: pavasaris buvo sausas, žolė neužaugo, dabar, nors ir lyja, bet kas iš to: per vėlai...

Šie ūkininkai džiaugiasi, kad nors nebadaus: per metus užsiaugina kiaulaitę, būrį mėsinių vištų, mama kiaušiniais aprūpina, o iš pieno prisigamina varškės ir gardaus sūrio.

Du sutuoktiniai – du ūkiai

Apie 25 metus Suosto kaime ūkininkauja Almos ir Antano Bėliakų šeima. Kiekvienas iš sutuoktinių turi po savo ūkį. Antanas užsiima augalų sėklininkyste, o žmona Alma laiko kiaulių fermą. Antanas dirba 250 hektarų žemės plotą.

„Toks, vidutiniokas, esu ūkininkas“, — linksmai nusiteikęs porina Antanas. Jam padeda sūnus Julius, kartais talkina darbininkas. Agronomo samdytis nereikia, nes ūkininkas tarybiniais metais pats krimtęs rimto agronomijos mokslus.

Pajamas už grūdus skirs trąšų pirkimui

Tik štai, iš šalies vadovybės ateina nurodymai mažinti į laukus pilamos chemijos kiekį, jos net iki 80 procentų mažiau leis naudoti. Išmokos už pasėlius taip pat kasmet mažinamos. Gaudavo ūkininkai po 140 eurų už hektarą, o dabar tik 79 eurus. Gerai buvo, kol grūdus galėjo parduoti brangiai, o trąšas, chemiją ir kurą nusipirkti pigiau.

„Šiųmetinis kainų šuolis prišauks ne vieną bankrotą. Jau nebe juokai. Pavyzdžiui, azotinės trąšos kainavo 250 eurų, o 1 toną grūdų galėjai parduoti už 170 eurų. Tad už vieną toną trąšų reikėjo atiduoti pusantros tonos kviečių. O rudenį azotines trąšas teko pirkti po tūkstantį eurų, nors grūdų kainos sumažėjo iki 200 eurų už toną. Todėl visus gautus pinigus už grūdus teks pakloti už trąšas“, — dėl sudėtingos situacijos sunerimęs Antanas.

Tie purpuriniai dobilai...

Šiemet Antanas sėklai augina purpurinius dobilus.

„Gerai, kad šiemet pasėjau ne prie kelio. Buvau pernai sėjęs prie kelio facelijas, žydinčias violetiniais žiedais, tai pro šalį važiuojantys stodavo ir lįsdavo į mano lauką fotografuotis. Tai net šešių metrų ruožą, buvusį arčiau kelio, ištrypė!” — pasakoja ūkininkas Antanas.

Vaikams – darbščių tėvų pavyzdys

Bėliakai užaugino keturis sūnus. Kol sūnūs gyveno kartu su tėvais, laisvomis valandėlėmis pagelbėdavo tėvų ūkyje. Jų nereikėjo raginti prie darbo.

„Vaikams tėvai yra gyvas pavyzdys. Ar tu jiems rėk, ar moralus skaityk, jei namuose matys tėvus gulinčius, tai ar vaikas kitaip elgsis? — sako Antanas. — O kai mato tėvus dirbančius, tai ir vaikai supranta, kad reikia dirbti“.

Antras sūnus Tadas, sukūręs savo šeimą, gyvena taip pat Suosto kaime. Supratęs turintis verslininko gyslelę, jis įkūrė savo ūkį, pavadinęs „Bėliako uoga“. Jaunasis ūkininkas augina braškes ir jam puikiai sekasi. Kiti Antano ir Almos sūnūs gyvena bei dirba Vilniuje ir Kaune.

Lietuviams kiauliena niekad neatsibos

Kaip Alma sumąstė imtis tokio sunkaus ūkininkavimo — auginti kiaules? O jų dar ne tiek ir mažai — net 100 kiaulaičių ir keletas paršavedžių. Pasirodo, kad vyrui Antanui, išvalius grūdus, lieka smulkieji. O kur juos dėti? Šit smulkieji grūdai ir atitenka riestanosėms.

Tokie grūdai sumalami ir kiaulaitės pasičepsėdamos ėda. „Kiaulės niekada nepersiės. Karvės, veršeliai užmatys miltus, tai tol ės, kol išpamps skrandžiai. O kiaulė, jei nealkana, tai net iš guolio nesikels“, — sako Antanas.

Kiaulės šiame ūkyje užauginamos per šešetą mėnesių, kartais tenka ir ilgiau pašerti. Dabar paklausios didelės, du šimtus kilogramų sveriančios kiaulės. Tokių kiaulių ir lašiniai stori. Ypač tokių didžiulių kiaulių prašo skerdyklos.

Turbūt iš jų turgaus prekeiviai nusiperka. Juk kiaulienos skonis lietuviams niekada nepabos. Ir jau jokiais skėriais nei varlių šlaunelėmis jų nesugundysi.

Dalia Matusevičienė („Biržiečių žodis“)