Kai ūkiai rimtai kovoja su dirvožemio tankėjimu, jų nemalonėn patenka ir sunkiasvorės cisternos, skirtos laukų tręšimui srutomis. Kai kurie vokiški ūkiai, rūpinantys savo dirvožemio būkle, naudojasi žarnų sistemomis, kurios pasižymi mažesniu svoriu palyginus su talpiomis cisternomis.

Mažesnis spaudimas dirvai yra pagrindinis argumentas žarnų sistemų naudai. Savaeigės mašinos su išskleista žarna ir srutomis joje sveria apie 12 tonų, o traktorius su srutų cisterna – iki 25 tonų. Žarninė savaeigė technika turi 1050 mm pločio ratus, jie visi yra varomieji. Pilnai pakrautų didelių savaeigių mašinų be žarnų, skirtų tręšimui skystu mėšlu, masė siekia apie 70 tonų. Ryškus dirvai daromo spaudimo skirtumas yra akivaizdus.

Kai dirvožemis yra toks drėgnas ir įmirkęs, kad negalima naudoti sunkių prikabinamųjų padargų, žarnų sistemos, kaip sakoma, yra kaip tik tas, “ką gydytojas išrašė". Tačiau jų svorio pranašumą atsveria laiko sąnaudos, kurias atima žarnų sistemų paruošimas darbui.

Dviejų tipų žarnos tręšimui srutomis

Logistika labai supaprastinama, naudojant specialų konteinerį su siurbline. Konteineris tarnauja kaip tarpinė srutų saugykla. Ūkiai stengiasi kuo mažiau judinti šį konteinerį, todėl, kai tik padargo būgno žarnų veikimo plotas gauna savo trąšų dozę, naudojamos papildomos žarnos srutų laistymui ilgesniais atstumais. Tai vadinamos plokščios žarnos, kurių skersmuo, spaudžiamas tiekiamos žaliavos, siekia 6 colius (daugiau nei 15 cm). Į organinių medžiagų įpylimo vietą žarnos atvažiuoja sulankstytos ant žemų rėmų priekabų. 100 – 200 m ilgio žarnas galima sujungti į vieną sistemą, bendrai siekiančią iki 1 kilometro ilgio.

Pavyzdžiui, UAB „interAG“ siūlo austriškas sistemas, kurias galima išdėstyti 5, 8 ar net daugiau kilometrų atstumu.

Atliekant srutų tiekimo sistemų išskleidimą ir išardymą, taip pat srutų išlaistymo kontrolei, lauke kartu su traktorininku dirba papildomas darbuotojas. Šių ilgų žarnų dėka ūkis užtikrina srutų laistymą laukuose 3–7 kilometrų atstumu nuo srutų pumpavimo į sistemą taško. Bet, priklausomai nuo skystų trąšų savybių, tam tikru atstumu reikia sumontuoti papildomą siurblį slėgiui palaikyti.

Kartu su žarnų sistemomis skystoms srutoms paskleisti ir įterpti į dirvą galima naudoti diskines akėčias arba juostinį kultivatorių. Jeigu žarna nutiesta per pravažiuojamą kelią, jos apsaugai organizuojamas pastačius specialų tiltelį, tam, kad važiuojanti technika nepervažiuotų žarnos.

Žarnos, esančios ant agregato ritės, atsakingos už tiesioginį srutų išlaistymą, yra 4,5-5 colių skersmens, o ilgis siekia 550-630 m. Specialus standus adapteris išskleidžia ir sulanksto žarnas per 12 m nuo traktoriaus.

Turėdamos teleskopines ašis, ritės „bėga“ laukais už traktoriaus provėžų ir todėl mažiau kenkia dirvos struktūrai. Raižytoje vietovėje traktorius naudojamas kartu su kultivatoriumi juostinio įdirbimo technologijai (Strip-Till).

Beje, savaeigė technika su specialiom padangom gali tręšti skystomis trąšomis iki pat daigų prasikalimo. Tik labai svarbu pasirūpinti, kad pakabinamų paskirstymo žarnų apatiniai 50 cm būtų pagaminti iš kietesnės ir sunkesnės medžiagos – tai leis tręšti nenukrypstant nuo paskirstymo trajektorijos.

Žarnų sistemų darbo subtilybės

Tręšimas srutomis prasideda nuo lauko pakraščio, kai žarna jau yra išskleista. Tada adapteris „veda“ žarną, nutiesiamas ją lygiagrečiai įrangos judėjimui. Kai traktorius dirba kartu su kultivatoriumi, žarna tiesiama 12 metrų atstumu nuo traktoriaus, o savaeigėse sistemose – per provėžos centrą. Važiuojant atbuline eiga, žarna suvyniojama ant ritės. Čia svarbu dirbti subtiliai, atkreipti dėmesį, kad žarna nesitrintų į akmenis, mažai judėtų, nesitemptų skersai per pasėlius – tai nebus naudinga nei augalams, nei žarnai. Srutų dozavimą valdo borto elektronika, priklausomai nuo riedėjimo greičio.

Kalbant apie siurblio veikimą kaupimo konteineryje, operatorius gali jį įjungti ir išjungti nuotoliniu būdu. Posūkio metu siurblys paprastai neišjungiamas, kad sistemoje būtų palaikomas slėgis, o tiekiamos skystos srutos kaupiamos mažame priekiniame tarpiniame rezervuare, sumontuotame ant traktoriaus, iš kurio, baigus posūkį, toliau paskirstomos pagal dozavimo standartus.

Laukuose, kurių ilgis iki 1 km, darbai atliekami iš dviejų kraštų. Ilgesniuose laukuose tenka apsisukti vidury lauko. Bet kadangi manevrą atlieka tik už trąšų paskirstymą atsakingas agregatas, vėliau posūkio taške lauke jokių gilių pėdsakų nesimato. Srutų laistymas į lauko pakraštį, naudojant žarnų sistemas, niekuo nesiskiria nuo tręšimo iš cisternos technologijos.

Teoriškai žarnų sistema gali išpilti iki 240 kubinių metrų srutų per valandą, tačiau dėl laiko, reikalingo visai sistemai surinkti ir posūkiams atlikti, realus našumas yra maždaug 150-180 kubinių metrų per valandą.

Traktoriaus ir padargo apsisukimas atliekamas pakeliant padargą su inžektoriais. Jeigu nenutraukti skystų organinių trąšų tiekimo, jos toliau tekės į inžektorius ir išsipils lauko pakraštyje, o tai sudarys nuo 1,5 - 2 m³ per kiekvieną tokį manevrą. Sklendės uždarymas ir srauto blokavimas padidina movų ir žarnos apkrovą bei išprovokuoja hidraulinį smūgį, atidarius sklendę posūkio pabaigoje.

Gerai užsirekomendavo priekinis rezervuaras, leidžiantis išvengti srutų išsiliejimo lauko pakraštyje. Nes prieš keldamas padargą su inžektoriais, atlikdamas posūkį ar kitą manevrą, operatorius perjungia skystų srutų tiekimą iš inžektoriaus į priekinį rezervuarą. Į jį teka srutos per visą apsisukimui reikalingą laiką. Baigus manevrą ir grąžinus purkštukus į darbinę padėtį, operatorius perjungia srutų padavimą.

Skystos trąšos siurblio pagalba išpumpuojamos iš rezervuaro ir tiekiamos į inžektorius. Priekinio bako talpos pakanka atlikti manevrą įprastu režimu net ir esant dideliems srutų laistymo normoms.