Miškai nėra tik mediena, jie – mūsų ateitis

Kuliai – nedidelis Žemaitijos miestelis Plungės rajone, kuriame miškai nėra tik aplinka, o tikras gyvenimo dalyvis. Čia, tarp šių ramybės oazių, savo kelią atrado ir Valstybinių miškų urėdijos Telšių regioninio padalinio Kulių girininkijos specialistė Rūta Dilbienė. Jos įsitikinimu, jei deramai rūpinsimės miškais šiandien, jie taps mūsų vaikų ir anūkų paveldu.

Miškas – ne darbas, o pasaulėjauta

Rūta Dilbienė pasakoja, kad kelias į miškininkystę jai buvo natūrali gyvenimo tėkmė. Augdama Plungėje, visada jautė mišką šalia, tėvai skatino matyti jo svarbą, ir tai paliko gilų pėdsaką. „Miškas man buvo ne tik aplinka, bet ir vieta, kur galima atrasti ramybę ir gilų ryšį su pasauliu. O Kuliai dabar man – ne tik darbo vieta, bet ir tam tikra ramybės oazė“, – sako ji.

Pasak specialistės, miškininko darbas yra daugiau nei profesija. „Dirbti miške – tai gyvenimo būdas, kuris man suteikia prasmę ir pusiausvyrą. Miškas moko kantrybės, supratimo apie gyvenimo ciklus, apie būtinybę saugoti tai, kas mus supa.“

Ji pabrėžia, kad šiuolaikiniam girininkijos specialistui svarbiausia – atsakomybė, gebėjimas analizuoti situacijas ir prisitaikyti prie nuolat kintančių aplinkybių. O dar svarbiau – meilė gamtai. „Miškininkystė – tai ne tik techniniai įgūdžiai, bet ir darbas su žmonėmis, bendruomene, gebėjimas perduoti žinias ir motyvuoti.“

Kulių miškai, anot jos, yra „lyg žmonės – ramūs, tačiau tvirti ir atsparūs išbandymams. Kiekvienas medis turi savo istoriją, o miško garsai – tarsi tylūs pokalbiai tarp senų draugų.“

Edukacija, bendruomenė ir stereotipų laužymas

Miškai, kaip pabrėžia Rūta, nėra vien tik išteklių šaltinis. Jie atlieka svarbią emocinę, kultūrinę ir dvasinę funkciją. „Miškas simbolizuoja gamtos jėgą ir grožį, o jeigu sugebėsime jį tinkamai puoselėti, jis suteiks mums daugiau nei tik medieną.“

Darbo praktika rodo, kad klimato kaita ir žmonių požiūrio kaita – du ryškiausi pokyčiai. Sausros, ligos, kenkėjai – tai kasdienybės iššūkiai. Bet kartu matyti, kaip visuomenė vis labiau suvokia miško svarbą. „Vis daugiau žmonių pradeda suprasti, kad miškas – tai ne tik ūkinė vertė, bet ir vieta, kur galima susilieti su gamta.“

Šiuolaikinio miškininko darbe itin svarbi edukacija. Rūta daug dėmesio skiria susitikimams su bendruomenėmis, ypač su jaunimu. „Pirmiausia stengiuosi perduoti atsakomybės vertybę – miškų ateitis priklauso nuo mūsų veiksmų šiandien. Svarbu parodyti pagarbą gamtai, jos įvairovei ir unikalumui.“

Vis dar tenka susidurti su stereotipais. „Dažnai girdime, kad miškininkai tik „kerta medžius“. Tokiu atveju visada aiškinu, kad mūsų darbas – užtikrinti miškų sveikatą ir tvarumą, o ne tik medienos ruošą.“

Motinystė, savanorystė ir paramediko kelias

Rūta neseniai grįžo iš vaiko priežiūros atostogų, o šis laikotarpis pakeitė jos požiūrį į laiką ir atsakomybę. „Dabar kiekviena akimirka miške įgauna dar daugiau prasmės. Suprantu, kaip svarbu perduoti meilę gamtai vaikams, kad jie augtų su pagarba aplinkai.“

Dar vienas jos pasirinkimas – paramediko kvalifikacija. „Miške gali nutikti įvairių situacijų. Gebėjimas suteikti pagalbą man atrodo natūralus miškininko atsakomybės tęsinys. Kaip ir paramedikas, miškininkas turi mokėti greitai reaguoti, priimti sprendimus ir padėti kitiems.“ Šios žinios suteikia jai daugiau pasitikėjimo tiek darbe, tiek kasdienybėje.

Laisvalaikiu Rūta vilki dar vieną uniformą – ji yra savanorė karė. „Labai didžiuojuosi šia veikla – tai atsakomybė ir galimybė prisidėti prie valstybės stiprybės.“ Be to, ji užsiima vestuvių organizavimu – veikla, kurioje galima pritaikyti kūrybiškumą, estetiką ir gebėjimą telkti žmones.

Jos svajonės ateičiai glaudžiai susijusios su miškininkyste. „Noriu toliau gilinti žinias, dalyvauti edukaciniuose projektuose, skatinti žmones labiau rūpintis gamta. Asmeniškai – svarbiausia išlaikyti balansą tarp darbo, šeimos ir savanorystės“,– sako ji.