Luokės bažnyčia – viena pirmųjų Žemaitijoje

Anksčiausiai Telšių rajono teritorijoje buvo pastatytos Varnių, Luokės, Žarėnų, Pavandenės, Tryškių, Lieplaukės, Janapolės, Nevarėnų bažnyčios. Nė viena iš paminėtų dabartinių nėra pirmoji. Išskyrus Varnių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią – buvusią Žemaičių vyskupijos katedrą – visos kitos dabartinės bažnyčios pastatytos XVIII amžiuje. Be to, Varniuose ir minėtuose miesteliuose stovi kartais jau nežinia kelintos bažnyčios. Per amžius vienos suseno arba sudegė, todėl buvo statomos naujos. Kaip bažnyčios atrodė XVI-XVII amžiais, dalinai galima spręsti iš Žemaičių vyskupų to meto vizitacijų aktų, užuominų kituose istoriniuose šaltiniuose.

Luokės bažnytinis dvaras ir klebonijos valdos

Luokės bažnytinis dvaras, kaip ir Varnių, Janapolės, Alsėdžių, yra atskira tema, verta platesnio aprašymo.

XVI amžiaus pabaigoje ar XVII amžiaus pradžioje iš Luokės bažnyčiai priklausiusių valdų buvo įsteigtas Žemaičių vyskupo stalo valdų Luokės bažnytinis dvaras, kurio inventoriai išlikę nuo 1638 metų.

1677 metų vizitacijos akte rašoma, kad Luokės bažnyčios valdas vyskupo Merkelio Giedraičio prašymu karalius Steponas Batoras 1582 metais paskyrė Varnių katedros vikarų prepozitūrai, o „vėliau laikui bėgant šios valdos buvo perduotos vyskupo dvarui“.

Minėta, kad 1493 metų privilegija didysis kunigaikštis Aleksandras Luokės bažnyčiai padovanojo Paškuvėnų, Pateklėnų, Tauragėnų ir Papilės žemes. XVI amžiaus pabaigoje ar pačioje XVII amžiaus pradžioje iš šių žemių buvo suformuoti Luokės ir Papilės bažnytiniai dvarai. Luokės bažnytiniam dvarui priklausė Paškuvėnų, Mantvydų, Sydeklio (išnykęs), Pervainių, Sviraičių, Pateklėnų (dalis jo, kadangi vakarinė kaimo dalis priklausė bajorams), Tauragėnų (kartu su dabartiniu Buišų kaimu, kuris anuomet buvo Tauragėnų užusienis), Žyndulių (išnykęs, bet atsiradęs senojoje Tauragėnų vietovėje) kaimai.

Atėmus šias žemes iš Luokės bažnyčios, jos parapija nebebuvo tokia turtinga ir patraukli norintiems gauti klebono pareigas kaip pajamų šaltinį.

Luokės bažnytinio dvaro pastatai buvo už Pieninės kalvos, dabartinės Stadiono gatvės pabaigos teritorijoje.

Motiejus Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ rašė, kad XV amžiuje buvo įsteigta mokykla Varniuose, o mokytojui alga mokėta iš Luokės dvaro. Šis faktas atsispindi XVII amžiaus Varnių katedros vizitacijos aktuose. Juose teigiama, kad mokyklos mokytojui alga buvo mokama iš Luokės bažnytinio dvaro.

Neaišku, kiek ir kur žemės XVII amžiuje ir vėliau turėjo Luokės klebonija, kurios didžioji valdų dalis jau buvo paimta Luokės ir Papilės bažnytiniams dvarams.

1775 metų Žemaitijos kunigaikštystės padūmės mokesčio rejestre įrašyta Luokės klebonijos altarijai priklausantis Pašatrijos palivarkas su penkiais dūmais (ūkiais). Regis, dar XVIII amžiuje ši vieta vadinta Krikštaniške. 1771 metų Patumšių trakto (karališkojo dvaro) inventoriuje minimas Barvydžių kaimo užusienis Matutiškė arba Krikštaniškė – Luokės klebono žemė (Matutyszki czyli Krygsztyniszki grunt plebana Luknickiego). Krikštaniškė minima Luokės bažnyčios XVIII amžiaus antros pusės metrikų knygose, o vienoje krikšto metrikoje rašoma, kad tėvai yra iš Krikštaniškės arba Pašatrijos.

„Lietuvos žemės vardyne“, Pašatrijėlės (ne Pašatrijos!) kaimo vietovardžių 1935 metų anketoje įrašytas Pašatrijos kaimo gyventojo Antano Butkaus pasakojimas esą ši vietovė anksčiau vadinta Kunigiškiais, nes žemė seniau priklausė kunigams. Pasakotojas teigė, kad dabar kaimo Pašatrijėlės pavadinimo niekas nebevartoja, kaimas vadinamas Pašatrija. „Lietuvos žemės vardyne“ yra dar dvi anketos, skirtos Pašatrijos kaimui ir Pašatrijos dvarui. Tarp Pašatrijėlės vietovardžių nėra Šatrijos, tačiau įrašytas Raudonkalnis. Šatrija įrašyta Pašatrijos kaimo anketoje. Galima spėti, kad Krikštaniškė vėliau buvo pervardinta Kunigiške, kai ši Pašatrijos kaimo dalis atiteko Luokės klebonijai.

Luokės bažnyčios 1923-1929 metų inventoriuje parapijos kaimų sąraše šalia Pašatrijos įrašyta Kunigiškė.

1677 metų inventoriuje, aprašant klebonijos valdas, palivarkas Pašatrijoje neminimas. Gali būti, Pašatrijoje žemės bažnyčiai kas nors padovanojo vėliau.

1677 metų akte minima, kad bažnyčiai priklausė Ražiukų kaimas su penkiais valakais žemės. Kaime gyveno septyni valstiečiai. Jie nebuvo apkrauti nustatytomis prievolėmis, jas atlikdavo vien pagal klebono valią. Akte rašoma, kad prievolės nebuvo sunkios. Šis kaimas yra į šiaurę nuo Luokės. Galbūt, ir ši bažnyčios valda buvo atimta 1842 metais prasidėjus bažnytinių žemių nusavinimui.

Vincentas Juzumas rašė, kad Luokės klebonijai iki didžiosios dalies žemių nusavinimo po 1842 metų priklausė 7 valakai 27 margai (beveik 165 hektarai). Žemės buvo neblogos, tik per varstą nutolusios nuo klebonijos: prie jos būta vien daržų. Po 1842 metų caro valdžia nusavino ir vyskupo bažnytinių dvarų, ir klebonijų žemes. Klebonijoms buvo palikta po 33 dešimtines žemės (36 hektarus). Pasak Vincento Juzumo, klebonijos žemė buvo funduota – kieno nors padovanota.

1897 metų bažnyčios inventoriuje minima, kad bažnyčiai priklauso palivarkas Sandominskio padovanotose žemėse. Palivarke buvo gyvenamasis namas, pastatytas 1856 metais. Būta ir ūkinių pastatų. Ne šiame, o 1905 metų inventoriuje įrašyta, kad „Sandomiro palivarke“ būta 33 dešimtinės žemės. Minėta, kad 1610 metų testamentu Motiejus Sandominskis Luokės bažnyčiai padovanojo 7 valakus žemės netoli Luokės. Šią žemę Motiejui Sandominskiui už 60 kapų grašių buvo užstatęs Petras Adamkevičius, turėjęs valdą ir Pašatrijoje. 1923-1929 metų bažnyčios inventoriuje rašoma, kad klebonijai priklauso 33 dešimtinės prie pat klebonijos. Žemė iš trijų pusių ribojosi su luokiškių, o iš ketvirtos pusės – su Kasperavičiaus ir Volmerio žemėmis.

Kad Luokės klebonijos valdos gerokai sumažėjo, patvirtina bažnyčios 1850 metų vizitacijos aktas. Jame rašoma, kad bažnyčiai po žemės liustracijos 1849 metais paliktos 33 dešimtinės žemės.

Pirmųjų bažnyčių vieta

Manoma, kad pirmoji „vytautinė“ Luokės bažnyčia, pastatyta 1416-1417 metais, buvo kitoje vietoje nei dabartinė. Kaip atsirado šis spėjimas?

Algimantas Miškinis minėtoje monografijoje nurodo bažnyčią buvus Luokės Žemaitės gatvės pabaigoje, kur ant kalvelės būta katalikų kapinių netoli žydų kapinių. Apie Luokės kapines paskelbsime atskirą straipsnį, čia vien paminėsime, kad Žemaitės gatvėje kapinėse buvo laidojama dar ir XIX amžiaus pradžioje.

Paprastai krikščioniškosios kapinės būdavo prie bažnyčių. Jos buvo ir prie dabartinės Luokės bažnyčios, tad kodėl prireikė dar vienų už miestelio? Galbūt jos čia taip ir liko, bažnyčią pastačius naujoje vietoje? Tikriausiai kapinės Žemaitės gatvėje Algimantui Miškiniui suponavo mintį, kad ten buvusi ir pirmoji Luokės bažnyčia.

Eglė Kučikienė ir Sofija Gedminienė mano, kad Vytauto statytoji bažnyčia buvo ant dabartinių kapinių kalvos. Joje priešais koplyčią, netoli bajorų Galkevičių kapo, kasant duobę naujam kapui, buvo aptikta raudonų plytų mūro siena. Smalsaujantys duobkasiai praardė ją ir viduje pamatė palaikus su ilga lazda. Vadinasi, atsitiktinai aptikta mūrinė kripta. Omenyje turint, kad šiose kapinėse greičiausiai pradėta laidoti tik po 1820 metų, kripta kelia daug klausimų. Vargiai pavienė kripta šioje kalvoje galėjo būti pastatyta, kai joje dar nebuvo kapinių. Gal kripta liko iš ankstesnės kurios nors, bet jau XVI amžiuje čia buvusios bažnyčios?

Algimantas Miškinis monografijoje rašė: „Kada bažnyčia galėjo būti atkelta, tikslesnių duomenų nėra. Manyta, jog ji „atstatyta XVI a. antrojoje pusėje“, tad tai galėjo įvykti ir XVI a. pabaigoje, kai po reformacijos Žemaičių vyskupo M. Giedraičio pastangomis bažnyčia vėl ėmė veikti. Spėjama, kad naują jos vietą miestelyje rodo dar 1613 m. Luokės ženklas LDK žemėlapyje. Sprendžiant iš vėlesnių duomenų, bažnyčia užėmė nedidelę kalvą – neapstatytą vyskupui priklausiusios dvaro sodybos plotą į vakarus nuo aikštės, t. y. tą vietą, į kurią miestelis iki XVI a. pabaigos dar nesiplėtė. Pastačius naująją bažnyčią vėlesnėje (t. y. dabartinėje) vietoje, dar XVI a. pabaigoje Luokėje ėmė ryškėti XX a. vidurio tūrinės erdvinės kompozicijos pradmenys“.

Algimanto Miškinio monografijoje pateiktos Luokės XIV-XVI amžių schemos. Pagal jas, senoji Luokė buvusi abipus dabartinės Žemaitės gatvės, nors tokia versija nepatvirtinta nei istorijos šaltiniais, nei archeologiniais tyrinėjimais. Juo labiau, kad kol kas nėra aptikta jokia žinia, kurioje būtų Luokė minima XIV amžiuje. XV amžiaus antrosios pusės-XVI amžiaus pradžioje pagal schemą Luokė taip pat buvusi tik abipus Žemaitės gatvės, tačiau vakaruose jau pažymėtas dvaras. Apie Luokės dvarą XV amžiuje informacijos taipogi nėra. Apskritai, kaip minėta, Luokėje buvo tik vyskupo bažnytinis dvaras, o ir tas pats įkurtas geriausi atveju tik XVI pabaigoje.

Algimantas Miškinis rėmėsi 1582 metų inventoriumi, kuriame minima Turgaus aikštė. Ir ji tikriausiai jau buvo ten, kur dabar yra skveras, šalia bažnyčios šventoriaus. Mokslininko pateiktose XIV-XVI amžių Luokės schemose nurodyti keliai iš Telšių į Šiaulius, iš Viekšnių į Užventį, Kražius. Šių kelių sankirta buvo ten pat, kaip ir dabar – šalia skvero, o ankstesniais laikais – Turgaus aikštėje. Paprastai bažnyčias statyti stengdavosi netoliese svarbių kelių sankirtos, prie jų formuodavosi turgaus aikštės su karčemomis. Tuo tarpu mokslininko spėjama pirmosios bažnyčios vieta Žemaitės gatvės kapinėse tolokai nuo šių kelių sankirtos. Dabartinių kapinių kalva, kurioje Eglė Kučikienė ir Sofija Gedminienė spėja buvus pirmąją bažnyčią, yra prie pat kelių sankirtos ir buvusios Turgaus aikštės.

Algimantas Miškinis pirmosios bažnyčios vietą Žemaitės kapinėse siejo vien su kapinių joje buvimu. Deja, jokių istorinių šaltinių, leidžiančių tiksliai nustatyti, kur buvo pirmoji Luokės bažnyčia, kol kas neaptikta. Kol kas apskritai nežinomas joks istorinis šaltinis, kad pirmosios Luokės bažnyčios buvo kitoje vietoje ar dabartinėje Žemaitės gatvėje. Gali būti, kad pirmosios Luokės bažnyčios stovėjo toje pačioje vietoje, kaip ir dabartinė.

Luokės kunigai XV-XVII amžiuose

Nustatyti Luokės bažnyčios kunigams XV-XVII amžiais be anksčiau minėtų šaltinių ir literatūros labai reikšmingi yra šie darbai: „Vytautas Ališauskas, Tomas Jašoltas, Liudas Jovaiša. Lietuvos katalikų dvasininkai XIV-XVI a. II: Addenda et corrigenda, Lietuvos katalikų mokslų akademija, 2020, Vilnius; Liudas Jovaiša. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m., Bažnyčios istorijos studijos, V, Vilnius, 2012“; Reda Bružaitė. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapinė dvasininkija XV-XVI a. 3 ketvirtyje“ Vilniaus universitetas, magistrinis darbas.

Pirmasis Luokės klebonas buvo Dovydas Mikalojus, minimas 1417 metų gruodžio mėnesio 5 dieną lotynų kalba Medininkuose (Varniuose) rašytame akte kaip dovanojimo akto liudininkas. Šie metai kol kas yra ir pirmoji Luokės paminėjimo istoriniuose šaltiniuose data.

(Bus daugiau)