Žydėjimas aktyviai kviečia vaistinių žolių rinkėjus į pievas, miškus, pelkes ir kitokias, tik žingeidžiam gamtininkui gerai pažįstamas vietas gamtoje. Liūdniausia, kad vietovių, kurių nebūtų palietusios pelningo ūkininkavimo vizijos – su tonomis cheminių trąšų ir kitokių cheminių preparatų, veikiančių kaip didelio derliaus masalas, liko visiškai mažai Lietuvoje.

Natūrali pieva toliau intensyviai naikinama, ten gyvenusios įvairios gyvybės formos nyksta, migruoja, praranda prigimtinius žemės lopus.  Naikindami natūralios gamtos plotus, net nesusimąstome, kokią žalą darome visai supančiai florai ir faunai. Mes – žiauriausi žudikai, žvelgiant viso gyvojo pasaulio akimis į turimą situaciją. Prieš keletą dešimtmečių „Žalioji Lietuva“ leidinio redaktorius Andrejus Gaidamavičius aktyviai viešino amerikietiško ūkininkavimo dramatizmą, vildamasis apsaugoti Lietuvą nuo niokojančios žemės ūkio schemos, patirdamas didžiulį verslo atstovų spaudimą, jis rašė apie GMO (genetiškai modifikuotų produktų) žalą žmogaus organizmui. Deja, numatomas greitas pelnas susuko galvas visiems, „objektyvias“ priežastis, leidžiančias naudoti GMO, pateisino net atskirų mokslo sričių korifejai. Žydi rapsų laukai, skaičiuojamas pelnas ir todėl nevirkaukime, kad žūsta bitės, be kurių ateityje žmogaus gyvenimas sunkiai įsivaizduojamas, viena po kitos baigia nykti atskiros unikalių augalų oazės. 

Mes sugebame tą naikinimo procesą įjungti net lietuvių tradicijų plotmėje – ateis laikas, kai neliks tradicinio Kupolės vainiko, elementariausių liaudies dainose apdainuotų žolynų, nes natūralios pievos dabar dažnas ieško su žiburiu… Žmonija gręžiasi į natūropatiją, bet nelieka švarių vaistinių augalų jos preperatams gaminti. 

XI a. 90 proc. Lietuvos dengė sengirės, o kitur buvo vanduo: plytėjo ežerai, sruvo upės, telkšojo pelkės. Dabar miškai, kurių vidutinis amžius – 200 metų, tesudaro tik 0,0009 proc. teritorijos. Kitaip tariant – 64 hektarus. Mes, lietuviai, tikrai nusigyvenome. Beveik visi mūsų miškai ne vyresni, nei 60 metų.

Pasak gamtininkų, saugomi pirmos grupės miškai (rezervatiniai) sudaro tik 0,4 proc. Lietuvos teritorijos. Kai sovietmečiu steigėsi pelkių rezervatai – Kamanų, Čepkelių ir kiti, šie miškai buvo pradėti saugoti tarsi guverinė zona. Dabar vidutinis I grupės miškų amžius tesudaro 68 metus. Šios vietos – dar ne sengirės, bet turi galimybę jomis tapti. 

Apie 15 000 skirtingų organizmų rūšių – tiek jų suskaičiuojama sengirėse. Mes nežinome daugelio gamtos paslapčių, bet turime vilties ateityje praskleisti jų šydą. Jei bus kam ir kur tai padaryti. Italų mokslininkai publikavo tyrimą, kuriuo įrodė, kad miškingesnėse vietovėse buvo mažiau COVID-19 atvejų, ligos simptomai pasireiškė daug lengviau. Deja, deja… Esame linkę šokti į paskutinį traukinio vagoną ir nebūtinai važiuoti tokia kryptimi, kurioje ryškėtų išlikimo galimybė. Žemės, be sėjomainos, greitai liks nualintos aktyvios žemdirbystės, apie kurios beprasmybę mėgino aiškinti A. Gaidamavičius, bet jį girdėjusių buvo nedaug, o supratusių – dar mažiau.

Naujų teritorijų tokiems demaršams neturime, Lietuva per maža.

 Sigita TELYČĖNAITĖ, („mignalina.lt“)