Meldų dainavimas, Šeštinių šokiai, ilga kelionė namo

Šiame straipsnyje Jonas Bilaišis, tęsdamas pasakojimą apie Bernotiškį (Tauragnų sen.), paporins apie kaimo šokius, apie balsingus tėviškėnus, gegužines pamaldas ir Šeštines, apie prieš atlaidus mirkomus vežimo ratus, apie tai, kaip susipykęs su kolūkio pirmininku išėjo miestan, apie stiprų kalvį Pūką ir kaip jie, vaikai, pas klasiokę ėjo velnio ieškoti.

Meldų dainavimas

Pasak J. Bilaišio, kaime buvo daug jaunimo. Šeimos gausios, po keturis–penkis vaikus, o Daunoravičius net devynis turėjo. Tad kaime netrūko nei kavalierių, nei panelių. Jaunuoliai šokdavo pas Bilaišius kamaroje ir pas Deveikį-Vyskupą, o gegužinės vykdavo prie kitų Bilaišių, gražiame vyšnyne. Albertas Sudnius (vėliau vedęs Jurgio Bilaišio dukrą Veroniką) iš Sudalaukio ir Juozapas Trinkūnas iš Vajelių (buvo paėmęs į žmonas Aldoną Deveikytę-Zakristijonyčią) grojo akordeonu, Juozapas Bivainis-Ileriokas iš Meldutiškio griežė smuiku. Konstancija Maciulevičienė iš Žiezdrių grodavo trieile armonika. Nuo Kirdeikių su akordeonu atklysdavo toks Kirkiukas (Kirka).

Į kito kaimo šokius šeštadienį, sekmadienį traukdavo draugėje per dvidešimt vyrų. „Tai kai nuveinam: „O, ažugiriškėnai jau atėja – tai šokiai bus!“ Kaimo vyrai buvo labai dainingi. Aldonai Bilaišienei, dirbusiai Biliakiemyje, ten sutikta Meldutiškio nuotaka Teklė Stundžaitė apie savo kraštiečius taip atsiliepdavo: „Nu, ti vyrai kaip meldai! Ti oi kaip dainuodava!“ Per kiekvienas Petrines ant piliakalnio pavadinimu Piliakalnis vykdavo gegužinė, į kurią pulku traukdavo ne tik vyrai.

„Vaikai, kambary rūkykit!“

Jaunasis Rakauskiukas, kuris gyveno pas Bilaišius, mėgdavo parūkyti. Cigarečių gudruolis nušvilpdavo iš pašnekovo tėvo. Šiaip jis rūkydavo naminę taboką, bet svečiui pavaišinti turėdavo ir pirktinių cigarečių. Vagilius atsargiai atplėšdavo pakelį, išsitraukdavo porą cigarečių ir vėl gražiai užklijuodavo. Lyg niekur nieko. Kartą jis draugą, Bilaišioką, nusitempė parūkyti į pakluonę. Stogas žemai, tie palindę ir rūko. Atėjo tėvas karvėms pašaro ir užuodė dūmus.

„Nu, jūs, vaikai, kų čia darat? Ainam, kambary rūkykit! Kų jūs čia pasieny? Atsisėsit už stala! O čia dar gaisrų sukelsta!“ Nusivedė vaikus į trobą, papjaustė tabokos, susuko, uždegė: „Rūkykit!“ Sūnus užsikosėjo, išsivėmė, o draugui, pripratusiam prie dūmo, – nieko. Už pabuvimą prie gyvulių tėvas atnešdavo cigarečių – rūkyti nedrausdavo.

Kartą pašnekovas su draugu, parūkę prie Gėlainio ežero, pavėlavo į mokyklą. Mokytojas užuodė cigarečių kvapą, liepė mokiniams parodyti kišenes, atėmė cigaretes, cigarnyčią. Išsikvietė tėvą. Gal jis ir gavo nuo mokytojo velnių – J. Bilaišis to nežino, bet tėvas vaikams nieko nesakė. Ir toliau nedraudė rūkyti. Pas Bilaišius sueidavo vyrai, pjaustydavo ir sukdavo suktines, rūkydavo, tad tabako dūmai būdavo įprasti tuose namuose.

Šeštinių šokiai ir tikintys tėvai

Kadangi, anot J. Bilaišio, jo netekėjusi teta Ona Bilaišytė buvo labai dievobaiminga (ji net pėsčiomis su pašnekovu į Uteną ėjo, kai čia lankėsi kažkoks vyskupas), netgi vadinta davatka, tai pas Bilaišius kamaroje labai dažnai rengdavo majavą. Būdavo ji ir pas Stundžias. Tuo metu jie statė naujus namus, tad neįrengtoje gryčioje vietos buvo daug. Kampe papuošia Mergelės Marijos ar kokio šventojo paveikslą, ir gieda. Ir vaikai melsdavosi, o kad linksmiau būtų, karkvabalių vidun dar prileidžia.

Per Šeštines visi apylinkės kaimai (Grašiai, Gaideliai, Žiezdriai, Bernotiškis, Meldutiškis, Bagdžiūnai) sueidavo į Gaidelių kapines. Kiekvienas kaimas nešdavo savo kryžių ir giedodavo. Susirinkę kapinėse giedodavo visų šventųjų litaniją. „Pre makyklas, jei geri orai, tai būdava šokiai. Čia jau būdava svarbiausia“, – juokėsi J. Bilaišis.

Bilaišiai važiuodavo į Šv. Petro ir Povilo atlaidus Tauragnuose, Šv. Antano – Saldutiškyje, o prieš Labanorinę savaitę mirkydavo ratus, kad nebarškėtų ir stipinai neišlakstytų ilgame kelyje. Žmonių susirinkdavo daugybė, nelengva būdavo surasti ir vežimui vietą. Vėliau, kolūkių laikais, dviračiais mindavo arba pėstuodavo (kai kas nueidavo ir iš vakaro). Dar vėliau ir motociklai atsirado. Ateistinė valdžia tokiu gyventojų religingumu nebuvo sužavėta, tad mokytojai kviesdavosi tėvus pasiaiškinti, tačiau šie nesumišdavo: „A mes tikim.“