Kai margarinas buvo skanėstas, gerasis senelis ir gyvatės, kurių nuodai nebaisūs

Visai šalia Šiaudiniškio yra Bernotiškis (Tauragnų sen.). Kaimas, kuriame dabar stovi keturios sodybos (dvi Rakauskų, Vaišnorų, Bilaišių), prieš melioraciją jų turėjo bent keturis kartus daugiau. Visai neseniai mirė paskutinė nuolatinė gyventoja Genovaitė Bilaišienė, tad dabar Bernotiškį ištiko dažno nykstančio lietuviško kaimo likimas. „Utenos dienai“ pavyko rasti dvi seseris iš Stundžių giminės, kurios pasidalijo atsiminimų nuotrupomis apie tėviškę.

Kai margarinas buvo skanėstas… 

Aldona Kviklienė (Stundžaitė), šiuo metu gyvenanti Leliūnuose, sakė, kad jos šeima gyveno dviejų galų troboje, į kurią įsikraustė po Petro Rakausko, pašnekovės mamos tėvo, mirties. Kada ir kas statė namus, nežino. A. Kviklienė atsimena dar aslą buvus, atsimena, kaip tėtė sudėjo grindis. Elektrą įvedė, kai mergaitė ėjo į trečią ar ketvirtą klasę. 

Mama, kaip ir visos kaimo moterys, kepdavo duoną. Ant jos spausdavo kryžių, po žaliais kepalais klodavo vaikų pririnktų ąžuolų lapų. Iškepdavo ir mažiesiems bandelę. Vis dėlto, vaikui įsiminė, kaip per Velykas mama maišydavo sviestą su margarinu. Žinoma, taip darydavo tikriausiai todėl, kad sviesto būdavo ne per daugiausia, o vaikams tai atrodė kaip skanėstų skanėstas. 

Mamą nuo mažų dienų užaugino pamotė, kurią tėvas parvedė, kai mirė pirmoji žmona. Mama kopinėjo medų iš keleto kelminių avilių. Vyras prie bičių negalėjo eiti vien dėl to, kad nuo rainuotųjų įgėlimo labai ištindavo. 

Mokykla 

Mokėsi A. Kviklienė Gaidelių pradinėje mokykloje. Mokė sutuoktiniai Rasteniai. Į mokyklą keliaudavo tiesiai palei Gėlainio ežerą, nors pagal Gaidelių kaimą bernotiškiečiai jį vadino tiesiog Gaidelių ežeru.Žiemą mergaitė čiuoždavo krikštatėvio Bilaišio pagamintom slidėm. Klasėje mokėsi po 10–12 vaikų. Vidurinę mokyklą lankė Tauragnuose – pėsčiomis eidavo iki Grašių, o paskui važiuodavo autobusu. Po aštuonių klasių patraukė į technikumą Vilniuje. Sostinę pasiekdavo traukiniu iš Saldutiškio. 

Baltų plytų namas 

Sėlos kolūkio pirmininkas Mikulėnas buvo perkeltas į Pačkėnus, į „Lenino keliu“ kolūkį. Čia jis 1976 m. prikalbino atsikraustyti ir kalvį Petrą Stundžią su šeima. Šis gavo baltų plytų namą su centriniu šildymu. Buvo patogu susisiekti su už 5 kilometrų esančia Utena (autobusai važiuodavo kas valandą), kalvio kalvė buvo Nemeikščiuose – ryte į darbą nuveždavo, vakare parveždavo. 

Daugelis Bernotiškio žmonių išsikraustė į Tauragnus. 

Gyvatės, kurių nuodai nebaisūs 

Netoli Stundžių yra raistas Gyvatynas, gavęs pavadinimą nuo jame gyvenančių gyvačių. Čia Stundžių vaikai mėlyniaudavo, bet buvo ir kitų uogų: spanguolių, bruknių, girtuoklių. Nors pašnekovė Gyvatyne gyvatę matė tik kartą, tačiau, kad jų ten būta, rodė žmonių laimikiai: sudžiovintus roplius šerdavo kiaulėms, užpildavo degtine ir naudojo vaistams. Anot A. Kviklienės, jos mama mokėjo užkalbėti gyvatės įkandimą. Sakoma, kad šį sugebėjimą užkalbėtoja perduoda arba vyriausiajai, arba jauniausiajai dukrai. Pašnekovės mama buvo dar visai maža, kai mirė jos motina, tad gal neeilinę dovaną jai, spėjo A. Kviklienė, perdavė pamotė. 

Šiauriau nuo kaimo, negiliai Piliakalnio miške plyti nedidelis ežeras Piliakalnis, už jo, ant kalno, anksčiau stovėjo medinis majokas. Tiesa, priešais Gyvatyną, einant nuo kaimo telkšo dar mažesnis ežeriukas. Begalis. Dėl pelkėtų telkinio krantų tėvai savo atžalas įspėdavo prie jo arti neiti. O Piliakalnyje žvejojama ir dabar. 

Prieš Gyvatyną augo sausas miškas, vadintas Epušynu. Į jį Stundžių vaikai bėgdavo grybauti. 

Pameldinė – pieva, einant link Piliakalnio. 

Gerasis senelis 

Kita, vyresnė sesuo, Genė Deveikienė (Stundžaitė) gimė Meldutiškyje, kur tėvai gyveno jos tėvo tėvų namuose. Mirus seneliui, mamos tėvui, su šeima 1969 m. persikraustė į šiojo namus visai gretimame Bernotiškyje. 

Pašnekovė atsimena senelį ir jo antrąją žmoną (pirmoji, kilusi iš Daunorių, nuo plaučių uždegimo mirė apie 1926 m., palikdama gal tik metukų amžiaus dukrelę). Senelis buvo labai geras. Vaikščiodavo apsivilkęs avies kailio kailinukais (pats mokėjo išdirbti kailius), drobiniais marškiniais, kelnėmis, susijuosęs siauru dirželiu. Lankydamas dukros šeimą (gyveno netoli), anūkams atnešdavo į popierių lyg saldainį  įvyniotą morką, burokėlį ar obuolį. Senelis kalviavo savo kalvėje, ugnį papūsti dumplėmis duodavo ir smalsiai anūkei. Mama pasakojo, kad 1888 m. gimęs senelis dirbęs Rygoje, degtukų fabrike. 

Mokykla 

Pradinę mokyklą G. Deveikienė lankė Gaideliuose. Mokė Balys ir Bronė Rasteniai.  Einant tiesiai būdavo gal du kilometrai. Per šlapumas kartais mažąją Genutę ant nugaros nešdavo koks didesnis vaikas. Žiemą vaikus veždavo rogėmis. Aštuonias klases baigė Tauragnų vidurinėje, tačiau likusias vidurinės klases baigė Molėtuose – ten, atsidarius internatinei mokyklai, buvo lengviau gauti gyvenamą plotą. 

Darbai 

Vaikai buvo užimti: tai kolūkio burokus ravėdavo, šieną grėbdavo, klojimuose šieną mindavo… Kolūkis duodavo dampę kolūkiečiams javus išsikulti. 

Į kolūkio laukus susirinkdavo 10–15 vyrų, ginkluotų dalgiais. Vyras pjauna, o iš paskos eina rišėja. Riša pėdus, kuriuos paskui, padedamos pjovėjų, sustato į gubas. 

Melioracija 

Bernotiškio žmonės išsikraustė, nes melioracija gąsdino aparti viską iki langų. Dauguma išsikėlė į Tauragnus, Stundžios – į Pačkėnus (Utenos sen.). Ir nors vėliau, kai pašnekovės tėvas susirgo, buvo patogiau pasiekti ligoninę ir apskritai netoli miesto gyvenimas su tuolaikiniais patogumais buvo lengvesnis, G. Deveikienė sakė, kad jai gaila buvo palikti namus kaime. Namus nugriovė melioracija. Greičiausiai viską – namą, daržinę, klojimą, svirną, pirtį, kalvę – suvertė į duobę. Sunaikino ir sodą. Liko plynas laukas. 

Gyvatės įkandimo užkalbėjimas 

G. Deveikienė patvirtino, tai ką sakė jos sesuo: jai mama perdavusi, kaip užkalbėti gyvatės įkandimą. Tačiau, kaip tai daroma, niekam negalima pasakyti, nes užkalbėjimas nustos savo galios. Užkalbėjimas gali būti perduodamas tik vienam asmeniui. Pašnekovė spėja, kad jos mamai užkalbėjimą perdavė jos tėtis, ir ji žino, kad mama ne kartą yra sėkmingai atkalbėjusi įkandimą. Ir ne tik žmogui, bet ir gyvuliui – taip buvo išgelbėta Algio Stundžios karvė. G. Deveikienės senelio sesuo Rakauskienė iš Papirčių kaimo mokėjo atkalbėti nuo rožės.