Keturių mamų išaugintas, gelbėtojas nuo piktojo barono

Tarp Saldutiškio ir Tauragnų stūkso nedidelis etnografinis Šiaudiniškio kaimas (Tauragnų sen.) su dar nuo XIX a. likusiais pastatais. Pasak čia gimusio Jono Bivainio, Šiaudiniškio kaimas anksčiau dėl jį apgyvendinusių vien tik Bagdžiūnų taip ir buvo vadinamas – Bagdžiūnais.

Net ir patys gyventojai nesikratė vietovės pravardės – svetur prisistatydavo esą iš Bagdžiūnų. Vis dėlto oficialiai vietovė vadinta Šiaudiniškiu. Šiaudiniškis, anot J. Bivainio, išliko rėžinis kaimas, nes nesuspėta jo išskirstyti į vienkiemius – sutrukdė karas.

Net ir miškas išlikęs padalintas rėžiais. Pavyzdžiui, J. Bivainiui priklauso 22 metrų pločio šniūras. Nedidelio, kupetoj susibūrusio kaimo neišdraskė ir melioracija.

Jonas ir Aldona puikiai žino, kiek reikia įdėti darbo, kad sodyba kaime ne tik išliktų, bet ir trauktų praeivio akį

Keturių mamų išaugintas

Šiaudiniškio kaimas, kiek pamena J. Bivainis, visada ir buvo tokio dydžio, kokio yra dabar. Tiesa, neprižiūrimas suvirto Stasio Bagdžiūno klojimas. Šio pastato gale per 1 ar 1,5 m nuo galinės sienos stovėjo kita siena, atlikusi slėptuvės vaidmenį. Ten prireikus slėpdavosi ne tik žmonės – buvo slepiamas ir šienas nuo kolūkio. Dviejų galų trobos išliko tik pusė: Sėlos kolūkis skyrė senam bernui šiferio, kurio užteko tik pusei namo, o kamara su keturių metrų priemene neprižiūrimos supuvo.

J. Bivainio tėviškėje stovi du gyvenamieji namai. Vieną jų karo metais, 1942-aisiais, statė pašnekovo tėvas Vincentas Bivainis. Tiesa, ne pats, ir sūnus nežino, kas, tačiau, jo žiniomis, grindis dėjo rusų dezertyrai, savo darbą iškeitę į duoną. Lentas jie išpjovė senovišku būdu: virš žemės pakeltą rąstą dzirino vienas stovėdamas viršuje, kitas – apačioje. Kitą namo galą, trisienį, 1970 metais jau statė V. Bivainis.

Kitas namas priklausė keturioms senmergėms Bagdžiūnaitėms: Viktorijai, Anastuoziai, Marcaliai (ketvirtos sesers vardo pašnekovas neatsiminė). Šios moterys užaugino V. Bivainį, kuris gimė visai greta esančiame Meldutiškio kaime. Jį „užrodė“ į šį kaimą nutekėjusi Bagdžiūnaičių penktoji sesuo, kurios vardas lyg ir buvo Ona. Tiesa, iš pradžių pas keturias seseris buvo atsiųstas Vincento brolis Dominykas, tačiau šis teiškentė keletą dienų ir parbėgo namo. Bivainių šeimoje augo net penki sūnūs (Dominykas, Jonas, Kazimukas, Vincentas, Antanas), tad, sunkiai versdamiesi, tėvai greičiausiai vieną jų ir leido užauginti Šiaudiniškio senmergėms.

Didelį klojimą J. Bivainis išardė ir sumažino ketvirčiu. Rudenį, lapkritį, baigus lauko darbus, prie klojimo durų kolūkis atvarydavo dampę ir kuldavo javus. Grūdus išsiveždavo, o šiaudus nustumdavo tolyn į kluonieną, kur vaikai dūkdavo.

Dideli klojimai buvo pas Veroniką Vilūnienę, Oną Lumpickienę, Joną Dindą (ant šio klojimo pamatų vėliau V. Vilūnienė pasistatė namus).

Be dviejų gyvenamųjų namų, dar stovi du tvartai, klojimas, daržinė, svirnas, pirtis. Dar yra ir baltų plytų rūsys, virš kurio – nedidelės dirbtuvės su obliavimo ir pjovimo staklėmis bei mediena, statytos tą pavasarį, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Tada, anot J. Bivainio, buvo toks neapibrėžtas laikotarpis, kai viskas galima. Arba kas pirmas, tas ir laimi… Po kurio laiko prisistatė paveldo specialistai ir ėmė statytojui priekaištauti, kodėl etnografiniame kaimelyje pastatęs mūrinį pastatą (įpareigojo apkalti lentomis).

Statytojas nuvažiavo į „medžio apdirbimą“ Antalgėje – atsivežė pilną puspriekabę apalkų. Tačiau jas panaudojo kitam pastatui, tad mūrinukas liko neapkaltas. Ir nors dar ne kartą iš valdininkų priekaištų sulaukta, kaip juokavo pašnekovas, „kadangi Lietuvoj drausmė yra pašlijus biškį, a mes biškį pre tinginia, nu, tai ir gaunas va teip“. Vyro žmona Aldona sutiko, kad didelių problemų įvykdyti paveldosaugininkų reikalavimus gal ir nebūtų, tačiau norėtųsi, jog jie ne vien reikalautų, bet ir kažkiek lėšų skirtų bent medžiagoms.

Nori, kad viskas būtų atstatyta taip, kaip buvo anksčiau, o jei tu pinigų neturi, tai verčiau tegul sugriūva, bet savaip tvarkytis negali. Anot A. Bivainienės, tik jos darbštaus ir rūpestingo sutuoktinio dėka senoji Bagdžiūnaičių–Bivainių sodyba vis dar stovi: pakeistos pastatų medinės dalys, perdengti stogai. O yra kaimo pastatų, kaip senasis V. Vilūnienės klojimas, kuriems skubi pagalba yra būtina.

Ardydamas molines krosnis, J. Bivainis rado įrašą. Iš dviejų pirmųjų skaičių aišku, kad troba statyta XIX a. Tačiau kiti du skaitmenys tokie susilieję, kad neaišku, ar tai penketai, ar šešetai, ar ir tie, ir tie. Bagdžiūnaičių namas buvo su asla, be kaminų, abiejuose galuose stovėjo iš molio drėbtos krosnys, dūmai išeidavo pro palubėse padarytas angas, užstumiamas medinėmis juškomis. Jei J. Bivainis nebūtų trobos atnaujinęs, ši, anot jo žmonos, „būtų sulindusi į žemes“. Ir nors originalus netaisytas trobos galas yra likęs (nuo V. Vilūnienės namų pusės), pasak J. Bivainio, iš vidaus rąstų būklė yra tikrai nekokia, jie išgraužti grizų.

Į mokyklą – rąstų pavažų šliūžėmis

Gyvenimas nebuvo lengvas, tad Bivainiai du sūnus (Jonas mokėsi ketverius, Alvydas dvejus metus) leido į internatinę mokyklą Utenoje (vaikai namo grįždavo tik savaitgaliais), dukros lankė vidurinę Saldutiškyje, kuris buvo kilometru arčiau nei Tauragnai.

Marijona ir Vincentas Bivainiai, Bronislava ir Serapinas Šalteniai, Rima ir Alvydas Bivainiai Jolantos Bivainytės ir Kęstučio Šaltenio vestuvėse 1983 m.

Prieš tai pradinę mokyklą Bivainiai lankė Gaideliuose (Tauragnų sen.). Mokė sutuoktiniai Rasteniai. Rastenienė mokė pirmas ir trečias, Rastenis antras ir ketvirtas klases. Anot J. Bivainio, pastatas buvo statytas ir skirtas tik mokyklai (dabar jis priklauso Jauniškienei). Kai kolūkis traktoriumi iš Šiaudiniškio veždavo šieną, rogių pavažoms naudojo apvalius rąstus.

Nuo Meldutiškio per pelkę kirsdavo tiesiai link Gaidelių. Vaikai tuo provėžų keliu eidavo į mokyklą. Tiesa, dėl rąstų išgaubtumo eiti tokiu taku nebuvo labai patogu. Net ir pavasarį per šlapynes eidavo tiesiai su guminiais batais. Kažkas pamesdavo ant tako pakirstų šakų…

J. Bivainiui bebaigiant internatinę mokyklą, joje apsilankė Jonavos 34-osios profesinės mokyklos atstovai. Jie kalbino jaunuolius rinktis elektriko specialybę. Sudomino ir Joną, kuris Jonavoje per dvejus metus įgijo lauko linijų ir pastočių elektriko specialybę. Tačiau iki vidurinio išsilavinimo dar metų trūko, tad Utenoje lankė vakarinę (pamaininę) mokyklą, vietinių pagal direktoriaus pavardę šmaikščiai vadintą Šlajaus akademija.

Praktiką atlikęs pagal specialybę, darbą gavo statybose – Kilnojamojoje mechanizuotoje kolonoje. Naujai pastatytuose namuose vedžiojo elektros instaliaciją. Paskui įsidarbino vairuotoju, tačiau po metų grįžo atgal į buvusią darbovietę, nes čia galėjo gauti butą.

Kaip vairuotojas kryždirbystės griebėsi

Atgimimo metu kilo vajus statyti kryžius, juo užsikrėtė ir J. Bivainis, tuo metu dirbęs vairuotoju ir jų aplinkiniuose rajonuose prisižiūrėjęs į valias. Nuvažiavo pas Tauragnų kolūkio pirmininką Alvydą Driuką ir parašė pareiškimą. Už ąžuolą sumokėjo gal 100 rublių, o Tauragnų girininkas parodė, kokį ąžuolą galima pjauti. Nors būsimam kryždirbiui suma pasirodė kiek didoka, iš aukšto, didelio ir tiesaus medžio išėjo ne tik kryžiaus drūtgalys, kryžma, bet iš viršūnės ir stogastulpis. Šiaudiniškis nesunkiai gavo ir kraną įsikelti nupjovuoliui, ir pjovėjus tarpkolūkinėje lentpjūvėje Utenoje.

Stogastulpiui statulėles drožė žinomas dievdirbys Stanislovas Karanauskas, o kryžiaus mūkelę pirko iš kito dievdirbio Utenoje. „Ir kryžius, ir stogastulpis – visa mana daryta, pjaustyta. Aš mėgdavau nukopijuot, žinodavau visus meistrus. Prašyt, kad padarytų, kainuoja daug pinigų, o pinigai labai nesimėtydava ir anksčiau“, – sakė Molėtų, Švenčionių, Pabradės, Ignalinos kraštus išmaišęs vairuotojas, popieriuje persipiešdavęs patikusių kryžių puošybos detales.

Jonas Bivainis 1990 m. gegužę tėviškėje stato mūrinį rūsį ir dirbtuvėles virš jo Kryžių ir stogastulpį šventino Tauragnų parapijos klebonas Bronius Šlapelis. Pamatęs, koks gražus kryžius, kunigas ėmė savininką ir drožėją kalbinti perstatyti šį dirbinį Tauragnuose, tačiau J. Bivainis nesutiko. Nesutiko jis ir naujo padaryti – daug darbo, o gal ir medžio tuo metu neturėjo… Po kelerių metų Tauragnuose, A. Musteikio ir Labės gatvių sankryžoje, atsirado kažkieno kito pastatytas stogastulpis.

Gelbėtojas nuo piktojo barono

J. Bivainio teigimu, visai netoli jų sodybos, bet Jadvygos ir Elenos Lumpickaičių žemėje akmenį Kumpinyką melioratoriai, nusprendę, kad jis nėra niekuo reikšmingas, tiesiog užkasė. Iškasė šalia duobę, įstūmė riedulį ir užvertė žemėmis. Tuomet tai buvo įprasta praktika atsikratyti didelių akmenų, trukdančių kolūkiams dirbti išplikintus laukus. Prie akmens V. Bivainis ganydavo avis, o jų baronas mėgdavo vaikams užpakalius badyti, tad mažieji susirasdavo saugią priebėgą ant Kumpinyko. Ant beveik dvimetrinio akmens susirangydavo 6–8 vaikai. Ant jo buvo galima užlipti tik iš vienos pusės (nuo Tauragnų), padėdavo ar žemių kauburys, ar mažesnis akmuo.

J. Bivainis upelį, tekėjusį pro pat jo gimtuosius namus, atsimena vadintą lyg ir Gulbės vardu. Jis prasideda „iš niekur“, t. y. nei iš pelkės ar kokio šaltinio tarp Meldutiškio ir Šiaudiniškio kaimų, kerta Šiaudiniškio kelią dviejose vietose (paskui toliau, važiuojant link Sūdalaukio, dar kartą) ir įteka į didesnį upelį. Iki upelį paverčiant melioracijos grioviu, jis buvo apaugęs storais medžiais, pats buvęs labai negilus, tačiau pavasarį plačiai apsemdavo pievas. Šiaudiniškio pievos buvo minkštos, net ir lietingesnę vasarą vanduo stovėdavo. Pasak J. Bivainio, gyvybingoji Gulbė tebeteka griovio dugnu, tėkmė matosi net karštą vasaros dieną.

J. Bivainio minimos Gulbės vardo žemėlapiuose rasti nepavyko. Bent jau ne tos upės, apie kurią kalba šiaudiniškietis. Upių, ežerų, tvenkinių kadastro žemėlapyje Gulbe žymima upelė (ištekanti iš Laukinio ežero ir įtekanti į Vyžintos upę), kurios intaką pašnekovas irgi vadina Gulbe. Maps.lt irgi nėra pažymėtas pro Šiaudiniškio kaimą tekančio upelio pavadinimas, tačiau upelė, į kurią jis įteka, jau vadinama Laukine.