Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 3-iosios komandos pamainos vadas Mindaugas Klimas sako, kad įprasti prie gaisrų ir netekčių neįmanoma.  Pasakodamas apie skaudžias darbo patirtis, M. Klimas prisipažįsta, kad gesinti  gaisrus nėra paprasta, bet  žmonių, patyrusių nelaimę, skausmą nuslopinti daug sudėtingiau.  

Nors ugniagesiai gelbėtojai yra parengti įvairioms situacijoms, bet M. Klimas prisipažįsta: nelengva raminti nelaimę patyrusį žmogų, išgyvenantį artimųjų netektį, visada sunku matyti tėvus su mažais vaikais, stovinčius prie sudegusio namo, ir nežinančius, kaip toliau gyvens,  o  pravažiuojant pro namą, kuriame nuo dūmų užtroško trys vaikai, kiekvieną kartą gniaužia gerklę...

Į gaisrus jis skuba jau aštuonerius metus, bet kaskart sulaukus iškvietimo,  kad dega namas ir jo viduje galimai yra žmonių, užplūsta adrenalinas: „Tuo metu man  norisi kuo  greičiau atsidurti įvykio vietoje. Netgi atrodo, kad gaisrinis automobilis per lėtai važiuoja, nors jis ir lekia visu greičiu. Žinau, kad nuo mano, nuo mūsų pamainos veiksmų priklauso kitų žmonių gyvybės, jų turto gelbėjimas. Norisi kuo efektyviau padėti, kad padaryta gaisro žala būtų kuo mažesnė. Galbūt todėl man visada atrodo, kad jeigu iššokčiau iš lekiančio į įvykį gaisrinio automobilio ir bėgčiau,  nubėgčiau greičiau...“

Anot M. Klimo, gaisras – baisiau už vagystę: ugnis negrįžtamai suniokoja viską, nesirinkdama, ką palikti, o ką – visiškai sunaikinti.

Nors ir sakoma, kad galima mokytis iš svetimų klaidų, deja, tai nėra tiesa, nes nelaimės kartojasi.  „Žmonės pasistato ir puoselėja savo namus, aplinką, bet neįsirengia  dūmų, smalkių detektorių,  laiku neišsivalo ir neapžiūri kaminų, dūmtraukių, krosnių, periodiškai nepasirūpina  elektros instaliacija... Atrodo, kad tai  smulkmenos, bet užtikrinant saugumą smulkmenų nebūna“, – teigia jis.

Ugniagesiai gelbėtojai eina į gaisro apimtus pastatus, uždūmintas patalpas, ieško juose žmonių ar ugnies židinių. Ar jie iš tiesų bebaimiai? „Mes protingai,  sąmoningai suvokiame, kodėl čia esame ir gerai žinome, kokie turi būti mūsų veiksmai.  Baimei mūsų darbe nėra vietos, ji – ne prioritetas. Bet, žinoma,  kiekvienas turime savo baimės jausmą. Neslėpsiu –  nesvetimas jis ir man, bet pirmiausia – atsakomybė, pasitikėjimas kolegomis, žinios, gebėjimas operatyviai priimti sprendimus ir drąsa“, – sako pamainos vadas.

Beje, jo kelias į ugniagesybą nebuvo greitas. Įgijęs pradinių klasių mokytojo išsilavinimą, toliau gilinosi į pedagogiką magistrantūroje. Suvokęs, kad tai – ne jo pašaukimas, studijas nutraukė. Netenkino ir darbas nekilnojamojo turto agentūroje: trūko ekstremalaus veiksmo, iššūkių, galimybių pačiam priimti sprendimus.

Tad draugo paragintas, nusprendė „pasimatuoti“  ugniagesio gelbėtojo batus. Dabar  jaučiasi savo vietoje: „Patinka komandinis darbas, atsakingumas, disciplina, tvarka. Tai, ką darau – prasminga.“

Per aštuonerius darbo ugniagesyboje metus jis „pasimatavo“ ugniagesio gelbėtojo, ugniagesio vairuotojo, skyrininko pareigas, dabar jau porą metų dirba budinčiosios pamainos vadu. Pedagogikos žinios praverčia ir šiame darbe: dirba su visa pamaina ir jai vadovauja.  

Ugniagesio gelbėtojo diena nenuspėjama. Turi būti nuolat pasirengęs gesinti gaisrą ar suteikti reikiamą pagalbą, o kai iškvietimų nėra, vyksta į prevencines akcijas ir  atlieka švietėjišką veiklą bendruomenėse.

Net po įtempto darbo jis  mėgsta aktyvų laisvalaikį: pralėkti motociklu, išvykti su šeima į gamtą, patinka vandens pramogos, o jo kulinarinius gabumus neretai įvertina draugai, šeima ir kolegos ugniagesiai. Be to, įdomu meistrauti – yra sukūręs ne vieną įrangą. Komandai netgi padovanojo savo pagamintą įrenginį, skirtą gaisrinei žarnai suvynioti.

Pasitikdamas artėjančias šventes M. Klimas palinkėjo,  kad dūmai, liepsnos ar kitos negandos 2024-aisiais visus aplenktų. Beje, tai priklausys nuo to, kaip rūpinsimės savo saugumu.