Praėjusį šeštadienį Ignalinoje uliojo rudeninė mugė. Bene labiausiai lankytojus nustebino, nors buvo puikus oras, prekiaujančių sodmenimis mažas skaičius. Pasirodo, „kaltininkas“ buvo tądien mugė, vykusi ir Švenčionyse. Dažniausiai pas mus mugės vykdavo jau po Švenčionių, dažnai pirmos spalio dekados pabaigoje. Bet šį kartą labiau buvo akcentuota į kultūrinę dalį. Koncertavo Latvijos, Lenkijos ir Čekijos atlikėjai, Peterburgo armonikomis grojo Aukštaitijos armonikieriai, buvo paskelbti įvairių konkursų nugalėtojai. Kaip dabar tapo madinga, su savo kiemeliais dalyvavo beveik visos seniūnijos. 

Šįkart bene labiausiai mane nustebino N. Daugėliškio seniūnijos kiemelis, kur buvo bandyta parodyti, kokia yra vertinga kultūra pluoštinės kanapės. Visa tai demonstravo Indrė Gruodienė, kurios išradingumas, ką besiimtų daryti, yra aukšto lygio. Gal ne visi lankytojai spėjo susipažinti mugės metu, kas ta pluoštinė kanapė, kokią praktinę naudą galima iš jos „išspausti“.

Kanapės yra bene seniausia kultūra, jau pradėta auginti prieš 5 tūkst. metų. Nesutariama, kiek yra rūšių. Vieni sistematikai mano, kad 3 rūšys, o kiti, jog tai yra tik sėjamosios kanapės porūšiai. Kanapės yra dvinamiai augalai: vyriški (vad. pleiskanėmis) ir moteriški individai. Moteriški augalai gali siekti iki 4 m aukščio. Sėklose yra iki 25 proc. baltymų, 35 proc. riebalų, 29 proc. maistinių skaidulų, geležies, cinko. Turi 20 amino rūgščių, iš kurių 9 nepakeičiamos. 

Iš kanapių gaunama labai daug vertingų produktų mitybos, gydymo reikmėms, statyboms (spaliai). Visa bėda – plačiam sėjamosios kanapės panaudojimui koją kiša tai, kad kanapė, itin moteriškuose žieduose, kaupia daug narkotinių medžiagų, daugiausia tetrahidrokanabinolio (THC). Dabar išvestos veislės, kurios minėtos medžiagos turi tik nedidelius kiekius. Nuo 2014 m. pas mus ir ES šalyse įteisinta auginti kanapes, kurių sėklose THC siekia vos 0,2 proc., o JAV ir Šveicarijoje – iki 0,3 proc. 

Vargu ar galima rasti tokią kultūrą, kuri prilygtų sėjamajai kanapei. Ir mitybai, ir gydymo reikmėms, ir pluošto gamybai, ir statybų sektoriui, ir, kas svarbu, neišranki auginimo sąlygoms. Kai mūsų dirbamuose arimuose dominuoja grūdinės ir rapso kultūros, galėtų daugiau vietos atsirasti ir kanapei, juolab, kad sunaikintas ir linų auginimas. Ūkininkai, ko gero, prisibijo, kad gali būti stiprus spaudimas iš kontroliuojančių organizacijų. Mūsų valdžia nelabai linkusi pasitikėti savo žmonių iniciatyva, geriau drausti, bausti ir kontroliuoti. Reikia tikėti, kad naujos kadencijos seimūnai mažiau priiminės draudžiančių įstatymų, o daugiau skatinančių žmonių iniciatyvas.