Kiekvieną vasarą į spaudos puslapius patenka ir tęsia savo istoriją vienas pavojingiausių aplinkai ir žmonių sveikatai invazinių augalų – Sosnovskio barštis. Net neįsivaizdavome, kad mūsų rajone galima aptikti tikras jų plantacijas, kurios gausiai žydi ir stiebiasi link saulės javuose, pievose, raistelių pakraščiuose, kaimų teritorijoje, beveik po gyventojų langais.

Stebina Sosnovskio barščių kiekis prie Čižiūnų, Medeišių kaimų. Žemių savininkai visai nesirūpina išplitusiais invaziniais augalais, todėl liepos mėnesio žydėjime jie tiesiog bujoja nuo palankių augimui sąlygų ir neatsakingo žmogaus požiūrio į savo veiklą.

Daugelis seniūnų teigia, kad su žemių savininkais, kuriose plečiasi Sosnovskio barščių plantacijos, susitarti beveik neįmanoma. Vieningos sistemos, įgaliojančios griežtai sutvarkyti teritoriją ir, reikalui esant, skirti tikrai paveikias baudas, atgrasančias nuo nenoro naikinti pavojingus invazinius augalus ŽŪM (Žemės ūkio ministerijoje) nepatvirtinta. Daugeliu atvejų apeliuojama į piliečio sąmoningumą, vyksta raginimai ir sakomi prašymai, kurie dažnokai neduoda norimų rezultatų. 

Sasnovskio barščiai plečiasi, užima naujas teritorijas ir tampa tikrais šeimininkais dalyje Rytų Lietuvos laukų. Vertėtų tikrai sunerimti dėl esamos situacijos, nes invazinių augalų užkariautos teritorijos darniai ir negailestingai didėja. Akivaizdu, kad pavasarį jos niekam rimtai nerūpėjo, barščiai įgavo augimo pagreitį ir tapo tikra „puošmena“.

Pasak specialistų, Sosnovskio barštis turi būti iškasamas arba naikinamas naudojant chemines priemones, kol yra nedidelis, užaugęs iki 20–30 cm aukščio, t. y. anksti pavasarį – nuo balandžio pabaigos iki gegužės vidurio, priklausomai nuo to, kada prasideda šių augalų vegetacija. Tik tada pasiekiama didžiausio efektyvumo. Sosnovskio barštis turi stiprią šaknų sistemą, net jaunų augalų šaknys ilgos, plačiai išsišakojusios, auga gana giliai. Kasant svarbu nenukirsti šaknies per aukštai, nes Sosnovskio barštis gali vėl ataugti. Iškasus Sosnovskio barštį, jo augimo vietą reikia užlyginti, sutrypti, kad dirvožemio paviršius būtų išlygintas ir toje vietoje galėtų atsikurti vietinės augalų rūšys. Kuo mažesnis šis invazinis augalas, tuo saugiau jį naikinti. Antžeminės Sosnovskio barščio dalys kaupia furanokumariną, medžiagą, kuri patekusi ant odos gali sukelti nudegimus primenančią reakciją, susidaro sunkiai gyjančios pūslės, žaizdos. Rizika ypač padidėja saulėtomis dienomis. Todėl prieš kasant, purškiant ar kitaip naikinant Sosnovskio barštį reikia pasirūpinti apsaugos priemonėmis: užsimauti ilgesnes gumines pirštines, vilkėti drabužius ilgomis rankovėmis, ilgas kelnes, užsidėti akinius. Patartina rankoves sukišti į pirštines, o kelnes – į kojines ar batus, kad neliktų atviros odos. Dirbant negalima liesti veido, akių, kitų neapsaugotų kūno vietų nešvariomis rankomis. Ypač reikia saugoti vaikus, augintinius, nes jie žaisdami gali paliesti ar nusiskinti šio augalo lapų, žiedų, iš stiebų pasidaryti dūdeles, lazdas.

Deja, visos instrukcijos, kiekvieną pavasarį ir vasarą viešinamos spaudoje, neatlieka paveikios moralės vaidmens daliai rajono gyventojų, savo žemės valdose sėkmingai auginančių Sosnovskio barščius. Retorinis klausimas – kas sustabdys pavojingų augalų plitimą ir kokiomis baudų formomis, jei draugiški įspėjimai ir seniūnijų atstovų kalbos lieka bereikšmėmis tokiems piliečiams.