ŽŪR ir Lietuvos kaimo turizmo asociacija aptarė agroturizmo sąvokos įteisinimo Lietuvoje galimybes

Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkė Algimanta Pabedinskienė, vicepirmininkai Andžej Kulevičius ir Vytenis Grigas susitiko su Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) prezidente Monika Sadauskaite-Poce. Vienas pagrindinių susitikimo klausimų – agroturizmo sąvokos įteisinimas Lietuvoje ir galimybės stiprinti ūkių ekonominį gyvybingumą plėtojant papildomas veiklas.

Agroturizmas – daugiau galimybių ūkininkams ir kaimo vietovėms

Agroturizmas – tai su veikiančiu žemės ūkio ūkiu tiesiogiai susijusi turizmo veikla, leidžianti lankytojams pažinti ūkininkavimo procesus, žemės ūkio produkcijos gamybą, vietos maistą ir kaimo tradicijas.

Tokia veikla galėtų suteikti ūkininkams papildomų pajamų, padėti realizuoti ūkyje pagamintą produkciją, didinti jos pridėtinę vertę ir kurti naujas paslaugas kaimo vietovėse. Ypač svarbios tokios galimybės smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams, kuriems veiklos įvairinimas gali padėti išlaikyti ekonominį stabilumą.

Susitikime aptarta, kad agroturizmo sąvokos apibrėžimas nacionaliniu lygmeniu galėtų padėti aiškiau atskirti su žemės ūkio veikla susijusias turizmo paslaugas nuo bendrojo kaimo turizmo.

Svarbu, kad agroturizmas būtų suprantamas ne kaip žemės ūkio veiklos pakeitimas turizmu, o kaip papildoma, su ūkininkavimu tiesiogiai susijusi veikla.

Argumentų ieškoma Europos Sąjungos dokumentuose

Susitikimo metu pasiūlyta, siekiant agroturizmo sąvokos įteisinimo Lietuvoje, remtis jau priimtais Europos Sąjungos teisės aktais ir strateginiais dokumentais. Tai leistų stiprinti argumentaciją, pagrindžiant agroturizmo reikšmę ūkių pajamų įvairinimui ir kaimo plėtrai.

Po susitikimo, pasitelkus dirbtinio intelekto priemones, parengta darbinė pažyma, kurioje išskirti svarbiausi ES dokumentai, galintys būti naudingi tolesnėse diskusijose su atsakingomis institucijomis.

Vienas reikšmingiausių dokumentų – Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2021/2115, kuriuo nustatomos Bendrosios žemės ūkio politikos strateginių planų rengimo taisyklės. Reglamento nuostatos sudaro galimybes remti kaimo verslo kūrimą ir ūkių namų ūkių pajamų įvairinimą, įskaitant ne žemės ūkio veiklas.

Tai svarbus teisinis pagrindas svarstant, kaip agroturizmas galėtų būti pripažintas viena iš ūkių veiklos įvairinimo formų.

Kitas aktualus dokumentas – 2025 m. Europos Komisijos komunikatas „Žemės ūkio ir maisto produktų gamybos vizija“ (COM(2025) 75 final). Jame akcentuojamas ūkininkų pajamų užtikrinimas, verslumo skatinimas ir naujų ekonominių galimybių kūrimas kaimo vietovėse.

Agroturizmo plėtra taip pat dera su Europos Komisijos ilgalaike ES kaimo vietovių vizija iki 2040 metų (COM(2021) 345 final), kurioje pabrėžiama ekonominės veiklos įvairovės, naujų darbo vietų ir kaimo vietovių gyvybingumo svarba.

ES ekspertai pabrėžia aiškių sąvokų svarbą

Papildomą pagrindą diskusijoms suteikia 2026 m. ES Bendrosios žemės ūkio politikos tinklo (EU CAP Network) parengtos rekomendacijos dėl ūkių veiklos įvairinimo.

Jose atkreipiamas dėmesys į aiškių ūkių diversifikavimo sąvokų, nuoseklios politikos ir tinkamų finansinių bei konsultavimo priemonių poreikį.

Svarbu ir tai, kad Europos Komisijos Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) septintojo konkretaus tikslo aiškinamajame dokumente „Struktūriniai pokyčiai ir kartų kaita“ (angl. „Structural Change and Generational Renewal“) agroturizmas tiesiogiai įvardijamas kaip viena iš galimų papildomų ūkininkų veiklų.

Taigi agroturizmas nėra nauja ar vien Lietuvos iniciatyva siūloma veiklos kryptis – ji jau aptariama Europos Sąjungos žemės ūkio politikos kontekste.

Kartu pažymėtina, kad ES teisė neįpareigoja valstybių narių atskirai įteisinti agroturizmo sąvokos. Tačiau ES teisės aktai ir strateginiai dokumentai suteikia pagrindą Lietuvai svarstyti tokį nacionalinį sprendimą.

Vien sąvokos įteisinimo nepakaktų

Diskutuojant apie agroturizmo reglamentavimą svarbu neapsiriboti vien termino įrašymu į nacionalinius dokumentus. Parengtoje pažymoje siūloma aiškiai apibrėžti agroturizmo turinį, jo ryšį su veikiančiu žemės ūkio ūkiu ir teisinį statusą.

Taip pat svarbu įvertinti, kokios sąlygos būtų taikomos tokią veiklą vykdantiems ūkininkams ir kaip būtų galima sudaryti galimybes pasinaudoti mokymo, konsultavimo, rinkodaros ar, kai tinkama, paramos priemonėmis.

Aiškus teisinis reglamentavimas galėtų suteikti daugiau apibrėžtumo tiek ūkininkams, norintiems pradėti agroturizmo veiklą, tiek institucijoms, atsakingoms už žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos įgyvendinimą.

Sprendimų būtina ieškoti kartu su žemdirbių savivalda

ŽŪR ir Lietuvos kaimo turizmo asociacijos susitikimas – svarbus žingsnis keliant agroturizmo klausimą ir ieškant galimybių jį spręsti nacionaliniu lygmeniu. Tolesnėse diskusijose svarbu įtraukti žemdirbių savivaldos organizacijas, kaimo turizmo sektoriaus atstovus, Žemės ūkio ministeriją ir kitas atsakingas institucijas.

Tik išgirdus pačių ūkininkų ir paslaugų teikėjų poreikius galima parengti tokį reglamentavimą, kuris ne didintų administracinę naštą, o sudarytų realias galimybes ūkiams plėtoti papildomas veiklas.

Agroturizmo sąvokos įteisinimas galėtų prisidėti prie ūkių pajamų įvairinimo, vietos produktų populiarinimo, žemdirbiškų tradicijų puoselėjimo ir Lietuvos kaimo gyvybingumo stiprinimo.