Panevėžio kapinės pasakoja miesto istoriją: nuo mecenato palikimo iki užmirštų kapų

Žmogus, savo turtą palikęs Panevėžiui. Tarnaitės, kurių atminimą saugo valstybės pripažintas paminklas. Knygnešiai, savanoriai ir menininkai, be kurių miesto istorija būtų kitokia. Panevėžio kapinėse šie pasakojimai išlikę pavardėse, įrašuose ir skulptūrose. Tačiau greta lankomų kapų yra ir tokių, prie kurių artimųjų žingsniai seniai nutilo – kai kuriuos jų žmonės iš naujo atranda tik po daugelio metų.

Apie Panevėžio kapinių istoriją, jose palaidotus žmones ir besikeičiančias atminimo tradicijas pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas ir miesto savivaldybės administracijos Miesto infrastruktūros skyriaus vyriausioji specialistė Simona Zavackienė.

Pasivaikščiojimas po kapines prasideda nuo Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos senųjų kapinių. Šalia Skaistakalnio parko, netoli Nevėžio esančios kapinės užima 2,85 hektaro. Čia išlikę antkapiai liudija ne tik apie konkrečius žmones, bet ir apie skirtingus miesto gyvenimo laikotarpius.

Įkūrimo data kelia klausimų

D. Pilkausko teigimu, kapinės padeda suprasti, kaip gyveno ankstesnės kartos, kokios buvo jų vertybės, ekonominė bei socialinė aplinka, grožio suvokimas.

Šios kapinės leidžia suprasti tuometinį gyvenimo būdą, ekonominę, socialinę raidą, vyravusį stiliaus suvokimą ar konkrečios vietovės istorinį likimą“, – sako muziejininkas.

Jo įsitikinimu, antkapiniai paminklai yra miesto kultūrinio ir istorinio paveldo dalis. Jie skatina susimąstyti ir apie tai, kaip šiandien saugome protėviams svarbias vietas.

Pasak S. Zavackienės, tiksli senųjų kapinių įkūrimo data nėra aiški. Vienuose šaltiniuose nurodomi 1852-ieji, kituose – 1877 metai.

Istorikės Indrės Baliulytės atliktuose tyrimuose kapinių įkūrimas datuojamas XIX amžiaus šeštuoju dešimtmečiu. 1852 metais sklypas parapinėms kapinėms buvo skirtas iš Senojo Panevėžio dvaro žemių, iki tol nuomotų valstiečiams.

„Panevėžio miesto paminklotvarkininkės S. Krasauskienės surinktoje istorinėje medžiagoje kapinių atsiradimas siejamas su dabartinės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios statyba, vykusia 1877–1884 m. Vis dėlto kapinėse yra išlikusių XIX a. pirmosios pusės antkapinių paminklų“, – pasakoja S. Zavackienė.

Vietos trūko ir prieš šimtmetį

Didžiąją teritorijos dalį sudaro katalikų kapinės, o kitoje Apvaizdos tako pusėje yra evangelikų liuteronų kapinės.

Pasak S. Zavackienės, XIX amžiaus pabaigoje liuteronams šalia katalikų kapinių buvo padovanotas žemės sklypas. Tai buvo atlygis už pagalbą atgaunant iš carinės valdžios konfiskuotus pinigus, skirtus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios statybai.

Ilgainiui kapinėse ėmė trūkti vietos. 1905 metais gautas vicegubernatoriaus leidimas išplėsti jų teritoriją.

Pradėta rūpintis aplinkinių sklypų išpirkimu, tačiau miesto valdybai susitarti su visais savininkais nepavyko. Kapines pavyko išplėsti tik Nevėžio link, todėl vakarinė jų dalis įgijo iki šiol išlikusią netaisyklingą formą.

XX amžiaus pirmojoje pusėje vietos pritrūko ir išplėstose kapinėse. Kai kuriose ankstesnių palaidojimų vietose laidota iš naujo, todėl dalis senųjų kapų ir antkapinių paminklų buvo sunaikinta.

„Nuo 1960 m. šiose kapinėse laidoti buvo uždrausta. 2022 m. jų statusas pakeistas į riboto laidojimo kapinių statusą, leidžiant esamose kapavietėse laidoti tik kremuotus žmogaus palaikus“, – aiškina S. Zavackienė.

Muziejus po atviru dangumi

Į senąsias kapines veda puošnūs vartai. Pasak D. Pilkausko, jie įrengti XIX amžiaus pabaigoje, o maždaug 1999–2000 metais restauruoti pagal architektės Birutės Beresnevičienės projektą.

Apvaizdos taku einama nuo pietinių iki šiaurinių vartų. Kadaise katalikų ir liuteronų kapines skyrė medinė tvora, kurios dabar nebėra.

„Šios kapinės – savotiškas muziejus po atviru dangumi, menantis Panevėžio istoriją. Jau daugelį metų jos yra įvairių kultūros, visuomenės, mokslo veikėjų amžinojo poilsio vieta“, – sako D. Pilkauskas.

Ne visi senieji paminklai sulaukė mūsų dienų. Mediniai kryžiai ir kiti antkapiniai ženklai sunyko, tačiau išlikę akmeniniai bei metaliniai paminklai leidžia pažinti anuometinių amatininkų ir menininkų darbą.

Kapinėse galima rasti skulptorių Benjamino ir Vincento Jakševičių kūrinių, Kristų, nešantį kryžių, vaizduojančią skulptūrą, Švč. Jėzaus Širdies skulptūrą ir kitų sakralinio meno darbų.

Miestui paliktas turtas

Viena iš kapinėse besiilsinčių asmenybių – Panevėžio mecenatas Michaelis Rosakas. Jo kapas yra liuteronų kapinių dalyje.

„Jis buvo ilgametis miesto dūmos ir tarybos narys. Jo testamentu turtas paliktas Panevėžio miestui, o grynas pelnas nuo jo dviejų namų skirtas neturtingiems šelpti. M. Rosakas buvo palaidotas liuteronų kapinių pusėje“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Liuteronų kapinių istoriją primena ir čia stovinti evangelikų liuteronų koplyčia. Pasak muziejininko, ji pastatyta XIX amžiaus viduryje, tačiau jos autorius nežinomas.

1996–1997 metais koplyčia restauruota Panevėžio evangelikų liuteronų parapijos pastangomis.

Paminklas anksti nutrūkusiam gyvenimui

Išskirtinis senųjų kapinių kūrinys – mokytojos Veronikos Kalendaitės-Būtėnienės, dar vadintos Verute, antkapinis paminklas „Motinystės pareigos auka“.

Anksti mirusiai kalbininko Petro Būtėno žmonai jį sukūrė skulptorius Bernardas Bučas. Paminklas pastatytas XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio viduryje, jau po 1934 metais mirusios pedagogės mirties.

Ant postamento iškilusi stilizuota moters figūra laiko pakeltą kryžių. Šis kūrinys įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

Kapinėse išlikę paminklai liudija, kad artimųjų atminimą žmonės siekė įamžinti ne tik vardu ir gyvenimo datomis. Skulptūrų formos, religiniai simboliai ir įrašai atskleidžia šeimų išgyvenimus bei vertybes.

Knygnešiai, savanoriai ir miesto kūrėjai

Senosiose kapinėse palaidotas kunigas, visuomenės veikėjas, publicistas ir draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas Jonas Karbauskas.

Čia ilsisi ir knygnešys Jokūbas Varaitis-Varevičius, spaudos draudimo metais Panevėžyje bei jo apylinkėse platinęs lietuvišką švietėjišką, politinę ir religinę literatūrą.

Tarp palaidotųjų – notaras Jonas Moigis, ilgametis miesto tarybos narys, dalyvavęs Šaulių, Vilniui vaduoti sąjungos, kalinių globos, labdaros ir gimtojo krašto tyrimo organizacijų veikloje.

Kapinėse atgulė ir Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyviai. Kartu su kalbininku Antanu Laliu palaidotas Lietuvos karys Jonas Lelys. Čia taip pat ilsisi Adas (Tadas) Kiaušaitis, 1919 metais žuvę kariai Jurgis Kaminskas, Mykolas (Mikas) Rasiulis, Mykolas Ruževičius bei savanoris Jonas Vainauskas.

Miesto istoriją primena poeto, publicisto, visuomenės veikėjo ir Lietuvos kariuomenės savanorio Juozo Čerkeso-Besparnio kapas. Čia palaidotas ir kompozitorius, kapelmeisteris, choro dirigentas, vargonininkas bei pedagogas Juozas Gudavičius.

Senosiose kapinėse ilsisi geologas, paleontologas ir hidrografas Česlovas Chmielevskis bei gydytojas, 1863–1864 metų sukilimo dalyvis Vladislovas Chmielevskis.

Atminimas tarnaitėms ir darbininkėms

Apvaizdos take stovi betoninis antkapinis paminklas Šv. Zitos draugijos narėms atminti. Jį 1933 metais sukūrė skulptorius ir altorių meistras Vincentas Jakševičius.

„Šv. Zitos draugija Panevėžio mieste ir apskrityje veikė nuo 1909 m., vienijo tarnaites ir darbininkes. Draugija propagavo lietuvybę, jos narės rūpinosi ligonėmis ir bedarbėmis. Kapinėse yra per 30 zitiečių kapų, joms pastatytas antkapinis paminklas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Jo dėmesį traukia ir Hokušų šeimos paminklas – ant postamento stovinti laiminančio Kristaus skulptūra. Šis paminklas taip pat įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, o nuo 2005 metų saugomas valstybės.

Antanas Hokušas buvo Panevėžio metalo liejyklos įkūrėjas. XX amžiaus pradžioje mieste jis įrengė mechanines dirbtuves ir liejyklą, kurioje dirbo visa šeima. Po jo mirties verslą perėmė sūnus Adolfas.

Savanoriams – Juozo Zikaro kūrinys

Kita svarbi miesto atminties vieta – daugiau kaip 17 hektarų užimančios Kristaus Karaliaus katedros kapinės Ramygalos gatvėje.

Jos įkurtos bažnyčiai priklausiusiame sklype ir 1914 metų gegužę pašventintos kunigo Juliaus Maciejausko. Dalį kitų sklypų kapinėms padovanojo panevėžiečiai.

S. Zavackienės pasakojime pirmuoju čia palaidotu žmogumi įvardijamas Sofijos pulko pulkininkas Robertas Banevičius. Vis dėlto skaitmeninant kapines ant paminklų aptikta ir ankstesnė, 1907 metų, palaidojimo data.

1936 metais kapinės aptvertos tvora. Pasak specialistės, nuo 1989 metų rugsėjo 29 dienos jose laidojami tik itin nusipelnę žmonės.

Vienas žymiausių kapinių paminklų – Juozo Zikaro kūrinys Lietuvos savanoriams. Jis iškilmingai atidengtas 1930 metų rugsėjo 21 dieną.

D. Pilkauskas pasakoja, kad, nepaisant lietaus, į paminklo atidengimą susirinko keli tūkstančiai žmonių. Šiose kapinėse palaidota apie 200 savanorių.

Teatro ir literatūros vardai

Kristaus Karaliaus katedros kapinėse nemažą teritoriją užima Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvių, savanorių, pokario partizanų ir 1941 metais prie Cukraus fabriko sušaudytų žmonių kapai.

Čia amžinojo poilsio atgulė Panevėžio dramos teatro įkūrėjas, režisierius ir aktorius Juozas Miltinis, kino ir teatro aktoriai Bronius bei Aurimas Babkauskai.

Kapinėse palaidoti ir aktorė Henrika Hokušaitė, aktorius bei kultūros veikėjas Stepas Kosmauskas, aktorius ir režisierius Vaclovas Blėdis, aktorius Algirdas Romualdas Paulavičius, vertėja, literatūrologė ir teatrologė Laimutė Joana Rapšytė.

Čia ilsisi vargonininkas, pedagogas, dirigentas ir kompozitorius Mykolas Karka, jo sūnus aktorius bei režisierius Gediminas Karka ir šio žmona, teatro bei kino aktorė Eugenija Šulgaitė.

Literatūros ir visuomeninio gyvenimo istoriją primena Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, kunigo, rašytojo ir pedagogo Julijono Lindės-Dobilo, poeto Juozo Stanikūno-Žemės Dulkės kapai.

Kapinėse taip pat palaidoti Lietuvos kariuomenės savanoris Benediktas Narečionis, rašytojas, dramaturgas, publicistas ir žurnalistas Romualdas Narečionis.

Čia ilsisi knygnešys, pirmojo lietuviško knygyno Panevėžyje įkūrėjas Juozas Masiulis bei draudžiamosios lietuviškos spaudos platintoja, Panevėžio bibliotekos įkūrėja ir pirmoji jos direktorė Elžbieta Jodinskaitė.

Didžiausios kapinės – už miesto

Didžiausios Panevėžio miesto kapinės – Šilaičių civilinės kapinės – yra Panevėžio rajone ir užima daugiau kaip 20 hektarų. Jose veikia ir kolumbariumas, o greta įkurtos naujesnės Pašilių civilinės kapinės.

Viešuose istoriniuose šaltiniuose Šilaičių kapinių atidarymas datuojamas 1979 metais. S. Zavackienė nurodo, kad laidoti jose pradėta 1981-aisiais.

Pasak specialistės, kapinės įkurtos prie Pašilių kaimo kapinaičių, kuriose pirmieji palaidojimai fiksuojami nuo 1892 metų.

Šilaičių kapinėse vyrauja šiuolaikiniai paminklai. Čia palaidota poetė ir redaktorė Elena Mezginaitė, rašytojas fantastas bei pedagogas Kazys Paulauskas, kino ir teatro aktorius Rimantas Jovas, Panevėžio miesto garbės pilietis, dailininkas Kazimieras Naruševičius.

Pašilių civilinėse kapinėse laidoti pradėta 2014 metais.

Miesto atminties žemėlapis platesnis

Panevėžio kapinių istorija neapsiriboja šiomis keturiomis laidojimo vietomis. Pasak S. Zavackienės, miesto prižiūrimų kapinių ir palaidojimo vietų sąraše yra ir Venslaviškio gatvėje esančios senosios kapinės, J. Tilvyčio gatvėje įsikūręs stačiatikių senųjų kapinių kompleksas su Pirmojo pasaulinio karo Rusijos imperijos karių kapais.

Krekenavos gatvėje yra Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vieta, Atminimo parke – senosios žydų kapinės.

A. Smetonos gatvėje saugomi sovietinio teroro aukų kapai, A. Baranausko gatvėje – sovietinio teroro aukų ir Vokietijos karo belaisvių kapai.

Tinklų gatvėje yra Venslaviškių kaimo senosios kapinės, Pajuostės plente – Antrojo pasaulinio karo vokiečių karių ir sentikių kapinės. Pirmojo pasaulinio karo Rusijos karių kapai yra Kultūros ir poilsio parke bei Velžio kelyje.

Staniūnų miške saugoma žudynių vieta, kapas ir skulptūrinis memorialas.

Atskiros palaidojimo vietos yra ir prie miesto šventovių: Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje palaidotas kunigas J. Juodelis, o Kristaus Karaliaus katedros kriptoje – vyskupas Kazimieras Paltarokas.

Dešimtys tūkstančių palaidotųjų

S. Zavackienės pateikiamais preliminariais duomenimis, Kristaus Karaliaus katedros kapinėse yra 11 132 kapavietės ir apie 28 500 palaidotųjų.

Šilaičių civilinėse kapinėse skaičiuojamos 10 939 kapavietės ir apie 21 500 palaidotųjų, Pašilių – 1 956 kapavietės ir 2 177 palaidotieji.

Panevėžio senųjų kapinių komplekse yra apie 3 062 kapavietės, kuriose palaidota apie 4 500 žmonių.

„Visi šie skaičiai yra preliminarūs. Jie gauti iš kapinių skaitmeninimo ir duomenų valdymo sistemos „CEMETY“. Kapinės buvo skaitmenintos 2019 m., nurašant duomenis nuo antkapinių paminklų ir naudojantis turimais laidojimo žurnalais“, – aiškina specialistė.

Ji atkreipia dėmesį, kad kapinės plečiamos etapais, todėl laikui bėgant kinta ir jų teritorijų plotas.

Praktiškesni sprendimai ir kremavimas

Per pastaruosius dešimtmečius keitėsi ne tik kapinių teritorijos, bet ir jų išvaizda, laidojimo tradicijos bei žmonių požiūris į kapų priežiūrą.

Pasak S. Zavackienės, anksčiau dažniau rinktasi tradicinius, kuklesnius kapaviečių sprendimus. Dabar naudojamos įvairesnės akmens rūšys, statomi skirtingo dizaino paminklai, daugiau dėmesio skiriama apželdinimui ir dekoravimui.

„Labai pasikeitė ir laidojimo tradicijos. Kremavimas tapo įprastu pasirinkimu – šiandien maždaug pusė įmonių renkasi kremavimą“, – pastebi pašnekovė.

Tai keičia ir kapinių vaizdą: dažniau pasirenkamos kolumbariumų nišos, mažesnės kapavietės ar kiti atminimo įamžinimo būdai. Prižiūrėdami kapus žmonės taip pat ieško praktiškesnių, mažiau nuolatinio darbo reikalaujančių sprendimų.

„Vis dėlto svarbiausia išlieka ne pats paminklas ar kapavietės išvaizda, o noras išsaugoti artimųjų atminimą. Keičiasi formos, tradicijos ir galimybės, tačiau pagarba mirusiesiems bei atminimo svarba išlieka tokia pati“, – sako S. Zavackienė.

92 kapavietės pripažintos neprižiūrimomis

Greta lankomų ir puoselėjamų kapų yra ir tokių, kurių priežiūra ilgą laiką niekas nepasirūpina. Pasak S. Zavackienės, šiuo metu stebima 351 galimai neprižiūrima kapavietė.

Spalio 27 dieną neprižiūrimų kapaviečių pripažinimo ir kapaviečių identifikavimo komisija priėmė sprendimą 92 kapavietes pripažinti neprižiūrimomis. Iš jų 46 yra Šilaičių civilinėse kapinėse, dar 46 – Kristaus Karaliaus katedros kapinėse.

Specialistės teigimu, nuo spalio 30 dienos su šiuo sąrašu galima susipažinti Panevėžio miesto savivaldybės interneto svetainės skiltyje „Kapinių sąrašas, tvarkymas, kolumbariumas“. Informacija taip pat pateikiama skaitmeniniame kapinių registre „CEMETY“.

Šioje sistemoje mėlyna spalva žymimos kapavietės, kurios jau pripažintos neprižiūrimomis, geltona – tos, kurios dar stebimos ir dėl kurių galutinis sprendimas nepriimtas.

Vis dėlto būna ir sugrįžimų. S. Zavackienė sako, kad artimieji protėvių kapus kartais atranda po daugelio metų.

„Juos pastebime vykdydami galimai neprižiūrimų kapaviečių stebėseną ir sulaukdami gyventojų prašymų padėti surasti artimųjų kapus“, – pasakoja specialistė.