Ramygaloje gyva S. Kėvinienės tradicija: bičiuliai į jos sodybą sugrįžo derliaus šventei

Ramygaloje, vešlių žalumynų ir rudens gėrybių apsuptyje esančiame Salvinos Kėvinienės ūkyje, šiemet vėl skambėjo juokas ir netilo šilti prisiminimai. Nors sodybos šeimininkės – charizmatiškos, talentingos ir darbščios daržininkės Salvinos – jau nėra kartu, jos puoselėtas ūkis ir toliau išlieka šviesiu bendrystės bei meilės žemei židiniu. Pagerbdami mamos, žmonos ir draugės atminimą, artimieji bei bičiuliai suorganizavo tradicinę Daržininkų ir derliaus šventę – toje pačioje sodyboje, su ta pačia šiluma ir atviromis širdimis.

Tradicija, gimusi iš noro dalintis

Šiemet šventę organizuoti ėmėsi artima Salvinos draugė ir buvusi Lietuvos daržovių augintojų asociacijos vadovė Zofija Cironkienė. Ji šiltai prisimena bendrystės pradžią: „Mes su Salvina buvome ne tik tos pačios organizacijos narės, bet ir labai artimos draugės. Salvina, kaip mes juokaudavome, buvo mūsų asociacijos „reklaminis veidas“ – visada nuotaikinga, spinduliuojanti energija ir formuojanti nepaprastai teigiamą, jaukų bei profesionalų smulkiosios ūkininkės įvaizdį.“

Graži šventės tradicija prasidėjo dar 2014 metais. Tuomet keliems bendraminčiams – Salvinai su Alvydu, Edvardui ir Daliai Abukauskams, Valerijai ir Albertui Petrovičiams bei ūkininkei Mildai Mikelionienei – kilo idėja susibėgti.

„Mums kilo mintis – pasidarykime neformalią šventę sau. Pasikalbėkime apie praėjusius metus, derlių, pasidalinkime patirtimi. Visos moterys – puikios šeimininkės, todėl norėjosi padegustuoti, ką žiemai pasiruošėme, kokį įdomesnį receptą ar desertą iš daržovių atradome. Pirmosios šventės metu net cepelinus virėme. Visiems taip patiko, kad nutarėme: šią šventę darysime ir toliau. Į antrąją jau pakvietė Salvina su Alvydu – buvo taip gražu ir smagu, kad supratome: tai taps tradicija.“

Širdžių bendrystė

Kaip prisimena Zofija, iš pradžių buvo sumanyta renginio vietą rotuoti – kasmet rinktis vis pas kitą ūkininką. Tačiau tuo metu daugelis ūkių dar tik kūrėsi ir ne kiekvienas pasitikėjo savo jėgomis, kad sodyba pakankamai gražiai sutvarkyta ar kad bus ką parodyti. Aukštą kartelę uždavė būtent Dalia ir Salvina. Salvina buvo itin drąsi, pasitikėjo savo ūkiu, todėl šventė jos sodyboje vyko net tris kartus.

Kadangi ruduo ūkininkams – pats darbymetis, ilgainiui gimė ir dar viena taisyklė: šventę rengti paskutinį rugsėjo savaitgalį.

„Kai netekome Salvinos ir pradėjome galvoti apie šių metų šventę, abejonių nekilo – turime rinktis Salvinos ūkyje ir taip ją paminėti. Mums be galo trūksta jos juoko, šypsenos ir neišsenkančio entuziazmo. Po renginio visi kartu aplankėme jos kapą, uždegėme žvakeles. Mums labai trūksta Salvinos kaip draugės ir kaip daržininkės – ji ilgam išliks mūsų širdyse“, – sako Z. Cironkienė.

Mamos palikimas – gyvas

Salvinos dukra Jurgita neslepia jaudulio ir begalinio dėkingumo mamos draugams, kurie savo iniciatyva suorganizavo šią šventę ir pasirūpino visomis jos smulkmenomis.

„Šią šventę suorganizavo mamos draugai, kurie kasmet rinkdavosi tai pas vieną, tai pas kitą. Mama buvo viena šios tradicijos pradininkių, o antroji šventė kadaise vyko būtent tėvelių namuose. Gerai prisimenu, kaip jie tada daug ruošėsi, kaip mama su tėčiu bėgiodavo, viską tvarkydavo ir kokie laimingi jautėsi, – prisimena Jurgita. – Šiemet mamos garbei ir atminimui draugai norėjo renginį sugrąžinti būtent į tėvų sodybą. Tai buvo jų noras, o aš buvau tik tarpininkė – kiek galėjau, tiek padėjau. Man buvo labai džiugu matyti, kad mama ne veltui taip mylėjo šią sodybą ir savo bičiulius. Šventės metu jie papasakojo tiek daug gražių dalykų apie mamą, kurių pati net nežinojau.“

Po mamos netekties Jurgita kartu su tėčiu Alvydu bando tęsti visus jos pradėtus darbus ir puoselėti palikimą. „Mes visada buvome mamos pagalbininkai, ji visada smulkiai pasakodavo ką ir kaip daryti. Žinių bagažą kaip ir turime, o dabar praktiškai įgyvendiname tai, ko mus abu išmokė mama“, – sako ji.

Pagal mamos receptą jie jau bandė virti čili uogienę, tačiau Jurgita šypsodamasi prisipažįsta, kad iki mamos meistriškumo dar reikia ūgtelėti. Ne ką lengviau sekasi ir su garsiuoju Salvinos moliūgų pyragu – jo paslapties kol kas nepavyksta įminti niekam: nei Jurgitai, nei kitiems ūkininkams. „Mano dukra ragauja ir sako: „Ne, čia ne kaip močiutės pyragas“. Nė vienam nepavyksta iškepti tokio, kokį kepdavo mama. Taigi mums su tėčiu tikrai dar yra kur tobulėti“, – juokiasi Jurgita.

Meilė žemei tęsiasi

Sodyboje darbų netrūksta, o pasiekti rezultatai džiugina širdį. Iš mamos paliktų sėklų užaugintas čiliukų darželis šį sezoną veši, gausiai žydi ir džiugina gausiu derliumi – „Tiesiog toks jausmas, kad iš aukštai mums mama padėjo“, – jautriai dalijasi dukra.

Puikiai užderėjo ir bazilikai, iš kurių ruošiama naminė prieskoninė druska. Sodyboje ir toliau garuoja natūralūs hidrolatai.

„Mamytės puoselėti bijūnai šiemet žydėjo kaip niekad gausiai, todėl visą jų aromatą surinkome į hidrolato lašelius. Su ta pačia meile ir atsakingumu ruošiame ir levandų hidrolatus, kad mamos kurtas grožis ir toliau pasiektų žmones“, – pasakoja Jurgita.