Išgirdus apie artimojo mirtį, staiga užplūsta skausmas, panika, neigimas ir daugelis kitų neigiamų emocijų. O taip būti neturėtų, nes tai yra neišvengiama gyvenimo dalis, kuri anksčiau ar vėliau kiekvieną iš mūsų užklups. Laidojimo kultūros puoselėtoja, išlydėtoja Margarita Volovnikienė įsitikinusi, jog mirties tema mūsuose neturėtų būti tabu, sąmoningai nutolinama ar prie jos prisiliečiama apgraibomis. Atvirkščiai – šia tema turėtume daug ir išsamiai su artimaisiais kalbėtis, žinoti jų norus ir pageidavimus, kai ateis ta lemtinga diena, kuomet jie paliks šį pasaulį. Pokalbyje su „Rinkos aikštės“ žurnaliste Margarita ragina į mirtį pažvelgti kiek kitaip, pataria, kaip ją prisijaukinti net ir tada, kai gyvenimas be artimojo atrodo beprasmis, bei kaip tinkamai išgedėti ir į Amžinąjį gyvenimą palydėti jums brangų žmogų.

– Margarita, šiuolaikiniame pasaulyje, kai gyvuoja grožio, vartotojiškumo, gero gyvenimo kultas, mirtis suvokiama kaip kažkas baisaus. Ji nepriimama kaip natūrali gyvenimo dalis ir stengiamasi jos tarsi „išvengti“ ar bent jau ją atitolinti. Taigi, kas iš tiesų yra mirtis?

– Kiek berastume autorių, kiek žmonių ar organizacijų bekalbėtų apie mirtį, visi ją supranta labai skirtingai. Mirtis yra didžiausias gyvenimo slėpinys. Gyvenime yra daug paslapčių, tačiau nė viena iš jų neprilygsta mirčiai. Taigi, kas yra mirtis?

Vieni mano, kad mirtis yra katastrofiška pabaiga, reiškianti bet kokių žmogiškųjų santykių nutraukimą, bet kokios fizinės veiklos pabaigą ir išėjimą į bauginančią nebūtį. Kiti tikisi susitikti su mirusiais artimaisiais ir mylimaisiais. Dar kiti aiškina skirtingas religines pomirtinio gyvenimo versijas. Daugeliui žmonių mirtis ir lieka labai abstrakti sąvoka, simbolizuojanti jų egzistavimo pabaigą ir atrodo kaip kažkas tolimo.

Nedaug žmonių apie tai susimąsto tol, kol susiduria su labai realia galimybe atsidurti „kitoje barikadų pusėje“. Tada ir paaiškėja, kiek žmogus nespėjo nuveikti gyvenime, kiek daug atidėjo vėlesniam laikui, kiek laimingų progų praleido dėl baimės rizikuoti ir kaip apskritai bijo mirti, nes nežinia gąsdina. Pasaulyje yra labai daug įvairios informacijos šia tema. Knygos, religija, aiškiaregių liudijimai ir liudijimai tų, kurie patyrė klinikinę mirtį. Daugelį metų analizavau šią informaciją.

– Ar galėtumėt ja pasidalinti su mūsų skaitytojais?

– Skirtingai apie mirtį galvoja visos pasaulio tautos, skirtingai mirtį traktuoja religijos, o ir kiekvienas iš mūsų turime savo ryšį ir savo supratimą apie mirtį.

Mirtis – tai iš esmės sąmoningumo klausimas. Gyvenimas nesibaigia mirtimi, todėl mirtis yra viso labo gyvenimo kismas. Mes tiesiog pereiname iš vienos būsenos į kitą. Mirtis reiškia fizinio gyvenimo pabaigą, tačiau tai tik laikinoji baigtis, nes mirus kūnui, sielos gyvenimas nesibaigia. Siela palieka fizinį kūną, nes jis laikinas, o siela – nemari. Todėl mirtis – tik pereinamoji būsena tarp dviejų gyvenimo planų.

„Tie, kuriuos mes mylime, neišeina… jie visada lieka mūsų širdyse ir šviesiuose atsiminimuose.

– Žmonės bijo mirties sukelto skausmo. Aišku, kad visiems gaila ir sunku netekti artimo žmogaus, bet tai yra neišvengiama gyvenimo dalis. Margarita, patarkite, kaip „prisijaukinti“ mirtį?

– Mirtis – tik gyvenimo etapas. Kiekvienas žemiškas gyvenimas turi savo ribas. Riba – mirtis. Mes nežinome, kiek mums skirta, tad mirtis – ne mūsų valioje. Geriau kalbėti, kodėl jos bijoti nereikia. Reikia liautis mirties temą laikyti tabu ir mokytis gyventi su mirties realybe. Svarbu, kad tas santykis nebūtų per daug akcentuotas ir neturėtų neigiamo atspalvio. Žmogus nėra vien tik kūnas. Siela nemirtinga, todėl nereikia bijoti mirties.

Baimė grįsta meile kūnui. Reikia keisti mąstymą. Priimti tai, ko negali pakeisti. Mintys apie mirtį padeda aiškiau vertinti dabartį. Kuo dažniau apie tai susimąstai, tuo kokybiškiau gali gyventi, nes supranti visa ko laikinumą, todėl labiau brangini tai, ką turi. Prisijaukinti, kad duotų laiko įvykdyti visus tikslus ir atsakingai elgtis su gyvenimu.

Dažnai daugumos gyvenimas prabėga vaikantis materialios gerovės, o kai ateina mirtis, viskas subyra kaip smėlio pilis, nes visi sukaupti materialūs dalykai mus lydi tik iki slenksčio. Per slenkstį eidami pasiimsime tik tai, kas buvo sukaupta dvasioje. Jei priimi tiesą, kad visi dalykai neišvengiamai baigsis, nebenori delsti ir stengiesi gyventi taip, kad kiekviena akimirka būtų reikšminga.

Panašią mintį kelia ir A. Žarskus, kurio nauja knyga taip ir vadinasi „Prisijaukinti mirtį“, kurioje jis rašo: „Mirtį, o žvelgiant plačiau, virsmus reikia prisijaukinti, matyti ne paviršutiniškai, bet suvokti jų esmę“.

– Viena – kai miršta jau gyvenimą nugyvenęs žmogus natūralia mirtimi, bet visai kas kita – kai netikėtai tenka išlydėti tėvams vaikus, jaunus žmones, kuriems dar tarsi ir nebuvo laikas palikti šį pasaulį. Ar įmanoma tuomet „prisijaukinti“ mirtį?

– Be abejonės, tokia netektis sukelia nemalonias emocijas ir širdgėlą. Bet kiekvienas tai išgyvena savaip. Nežinau, kiek tai įmanoma „prisijaukinti“ mirtį. Mes visi labai skirtingi, mūsų gyvenimai skirtingi, todėl, manau, kad tai priklauso ir nuo to, koks mūsų pačių santykis su neišvengiamybe, kiek mes gebame susitaikyti su situacija. Kiek mes gebame priimti likimą be priekaištų. Manau, galėtų padėti neprisirišimas prie artimo ir brandesnis požiūris į mirtį. Šiuo metu mūsų kultūroje absoliučiai akivaizdus pernelyg didelis atotrūkis tarp to, kaip mes pasitinkame gimimą ir to, kaip mes visiškai neišmintingai, dažnu atveju išsigandę, negalime tinkamai palydėti artimųjų iš jų gyvenimo užbaigimo.

Tai atsisveikinimo su žmogumi momentas. Pats svarbiausias. Tai padėka už jo gyvenimą ir paskutinė žemiška dovana. Mirtis ir gimimas yra glaudžiai susiję, nes yra vienas kito pasekmė. Mirtis anaiptol mūsų neišskiria, sakyčiau, kai kuriais atvejais net labiau suartina, nes visi einame tuo pačiu keliu ir susitiksime toje pačioje vietoje.

„Svarbu suprasti, kad laidotuvėms ruoštis būtina iš anksto, nelaukiant mirties fakto. Išankstinis pasiruošimas netekties akistatoje teikia prasmingą ramybę ir visas laikas skiriamas atsisveikinimui, vienas kito palaikymui, o ne blaškantis organizacinių reikalų suirutėje.

– Jūsų nuomone, ar tikėjimas padeda lengviau susitaikyti su mirtimi, ją priimti? T.y. ar galima sakyti, kad jei žmogus yra netikintis, jam sunkiau priimti brangaus žmogaus netektį?

– Galvojant apie mirtį kyla esminiai klausimai: ar su mirtimi mūsų gyvenimas baigiasi ir nukeliaujame į nebūtį, ar mirtis yra tik perėjimas kažkur kitur, ko nežinome?

Kaip ir sakiau, mirtis gali turėti daug prasmių, ir kiekvienas ją suvokia savaip. Mirties prasmės suvokimas priklauso nuo religinių įsitikinimų, kultūrinės aplinkos, asmenybės brandos, socialinės aplinkos ir kitų veiksnių. Keičiantis šiems veiksniams, ir suvokimas gali keistis. Mirtis žmogaus gyvenime yra tiesos ir prasmės momentas. Tikintys žmonės žino, kad po kūno mirties jie gyvens toliau, todėl mirties nebijo, nuolankiai ją priima, o kartais laukia su džiaugsmu, kaip pvz., šventoji Teresėlė. Viename laiške ji rašė: „Aš nemirštu, aš žengiu į gyvenimą…“

Mirtis mums atveria žmogiškosios būties gelmes. Taip pat ji pakeičia mūsų santykius su tuo, kas vyksta. Ateizmo, materializmo požiūriu nėra nemirtingos sielos, dvasios ar sąmonės – mirtis yra visiška pabaiga, perėjimas iš būties į nebūtį. Tai jei žmogus save tapatina su kūnu – gali būti sunkiau susitaikyti su mirtimi ir ją priimti. Supratimas, kad esi tik nemirtinga siela, kūno mirtis tik atrodo esanti mirtimi ir negali kelti tikros baimės. Tuomet mirtis yra ne tik laikino gyvenimo pabaiga, bet ir perėjimas į amžinybę. Todėl baigtinumas turėtų teikti prasmę žmogiškajai būčiai, o ne ją panaikinti.

Baigtinumo priėmimas verčia išnaudoti gyvenimo laiką prasmingai. Pažinkime mirtį ir mylėkime gyvenimą. Visos mintys apie mirties esmę veda prie minčių apie gyvenimo prasmę. Todėl žmonės turėtų gyventi taip, kad mirtis jiems nekeltų baimės jausmo. Manau, kad tikėjimas ir žinojimas išlaisvina žmogų ir padeda lengviau priimti artimo netektį, lengviau pakelti vidinį skausmą.

– Taip, priimti mirtį nėra lengva. Tačiau dar sunkiau turbūt yra tada, kai pradedi toliau kurti gyvenimą be artimo žmogaus, kai aplinka, daiktai, vietos – viskas primena brangų žmogų. Kaip tada susitaikyti su jo išėjimu Amžinybėn?

– Taip, sunku būti aplinkoje, kuri be artimo tapo skaudi, tuščia, bet išgyventi joje įmanoma tik priimant tai, kas neišvengiamai atsitiko ir nuo ko pabėgti neįmanoma. Yra laikas gimti, gyventi. Yra laikas išeiti. Kiekvienam savo. Gyvieji gedi išėjusių, nes mirtis nutraukia santykį. Tai be galo individualus ir asmeniškas dalykas. Svarbu, kad gedėjimo procesas, prasidėjęs dar laidotuvių metu, neužsitęstų per ilgai. Neužstrigti tame. Reikia paleisti. Užbaigti emocinius santykius su mirusiuoju. Tik tuomet galime pamatyti prasmę.

Kai apmąstai gyvenimo laikinumą, norisi gyventi sąmoningiau ir kurti kokybiškesnius santykius su likusiais artimaisiais. Tuomet susimąstai: kada paskutinį kartą bučiavote mamą ar tėtį? Kada buvote apsikabinę močiutę ar senelį? To reikia visiems. Taip nesunku išeinant pabučiuoti ir apkabinti visus artimuosius ir kaskart atsisveikinti kaip paskutinį kartą.

„Sielvartas – dažnas palydovas po laidotuvių. Ir tai natūrali žmogau reakcija į netektį. Leisti sau jaustis taip, kaip tuo metu yra. Suprasti, kad tai ne laikas savigraužai, o ypatingos išminties metas. Vienintelis kelias į normalų gyvenimą – tai išgyventi sielvartą. Po to sąmoningai apsispręsti gyventi toliau.

– Sakoma, kad būtina tinkamai išgedėti, išverkti netektį, kad galėtum toliau normaliai gyventi. Kiek paprastai tam reikia laiko? Gal turėtumėte ir patarimų, kaip išgedėti?

– Literatūroje apie netektis dažniausiai minimas 1–2 metų gedėjimo laikotarpis. Sielvartas – dažnas palydovas po laidotuvių. Ir tai natūrali žmogaus reakcija į netektį. Leisti sau jaustis taip, kaip tuo metu yra. Suprasti, kad tai ne laikas savigraužai, o ypatingos išminties metas. Vienintelis kelias į normalų gyvenimą – tai išgyventi sielvartą. Po to sąmoningai apsispręsti gyventi toliau. Kadangi kiekvienas išgyvena labai individualiai ir šį liūdesio etapą pereina savaip, todėl ir laikas, skirtas įveikti sielvartui, kiekvienam kitoks.

Po netekties sunku elgtis taip, lyg nieko neatsitiko, lyg viskas būtų gerai, o taip nėra. Tai labai svarbu – jausmų neįmanoma kažkur padėti, o po netekties žmogų lydi labai skausmingi jausmai. Jie neišvengiamai turi būti išgyventi, nes, jeigu jie nuslopinami, atidedami, išstumiami, vis tiek kažkuo virsta. Žmonės daugiau serga, turi kitokių problemų. Tai, kas duota, kas lydi netektį, turi būti išgyventa. Gyvenimas nėra vien tik džiaugsmas. Viskas turi pradžią ir pabaigą.

Žmonės nepamiršta savo mylimų mirusių artimųjų, bet išgyvenę netektį, jau gali ramiai apie tai galvoti, prisiminimų nebelydi skausmas. Susitaiko su mintimi, kad netektys gyvenime neišvengiamos.

Laidojimo papročiai, kurie turi dvasinę, religinę reikšmę, labai padeda žmogui išgyventi jausmus, išgyventi sielvartą dėl netekties. Laidojimo ritualai leidžia priimti mirties faktą, apsiprasti su tuo, palaipsniui priimti ir užbaigti santykį.

– Ne paslaptis, kad gyvenimas yra visoks, dažnai pykstamės, laikome pagiežą mylimam žmogui, nebendraujame su juo. O jis staiga ima ir išeina. Kaip tokiais atvejais nekaltinti savęs, susitaikyti su mirusiuoju, atleisti jam ir sau?

– Taip, pasitaiko, kad išgyvendami artimųjų netektį, išgyvename ir kaltės jausmą. Priekaištaujame sau, kad elgėmės netinkamai ir skaudinome mirusįjį, nepadarėme to, ką norėjome ir galėjome padaryti. Nes tada tas situacijas jautėme ir supratome kitaip. Bet taip buvo tada.

Tuo tarpu dabar mūsų mintys ir jausmai jau kitokie, tad svarbu leisti sau tai suprasti. Nereiktų užstrigti ties tada, nes svarbūs santykiai su mirusiuoju gali būti išspręsti ir užbaigti netiesiogiai dabar. Tam gali padėti nuoširdus atsiprašymas mintyse. Kiti tai daro parašydami laišką ir jame atsiprašydami.

Kad užbaigtume santykius ir nebelaikytume pykčio, apmaudo, nusivylimo, reikėtų atleisti mirusiajam. Svarbu nelikti su apmaudu ir pačiam nusiimti šią naštą. Tikras atleidimas vyksta viduje ir gali užtrukti. Būtina atleisti tiek kitam, tiek sau, kad įsiskaudinai. Tik tuomet ateina susitaikymas. Ką tai reiškia atleisti mirusiajam? Tai nustoti ant jo pykti. Kai nebelaikysime savyje pykčio, tai ir gyventi pasidarys lengviau.

– Esate sakiusi, jog labai stiprus verkimas, raudojimai prie karsto apsunkina mirusiojo išėjimą. Kodėl?

– Iškilmingas yra mirusio palydėjimas ir atsisveikinimas. Reikia elgtis tyliai ir pagarbiai. Iškilminga tyla neturi būti drumsčiama. Tas, kas su savo asmeniniu sielvartu įsiveržia į tylą, raminančią išeinantįjį, elgiasi labai egoistiškai ir šiurkščiai. Verksmai, skundai, raudos kankina pasitraukiantįjį, stabdo išėjimą.

Galima pasakyti, kad ne mirtis kankina, bet gyvieji žmonės – jie dažnai labai netinkamai elgiasi su išeinančiaisiais. Reikia išmokti apie žmogaus išėjimą galvoti taip, kaip apie jo gimimą – būtina derinti veiksmus. Nuolatinis raudojimas ir verkimas sukelia nerimą išeinančiai sielai ir traukia ją atgal į žemę. Siela kankinasi šitaip sujaudinta per daug stipriai rodomo išsiskyrimo skausmo, kurį gali girdėti ar jausti. Artimieji, suprasdami tai, gali nepaprastai daug padėti mirusiojo sielai.

Kad užbaigtume santykius ir nebelaikytume pykčio, apmaudo, nusivylimo, reikėtų atleisti mirusiajam. Svarbu nelikti su apmaudu ir pačiam nusiimti šią naštą. Tikras atleidimas vyksta viduje ir gali užtrukti. Būtina atleisti tiek kitam, tiek sau, kad įsiskaudinai. Tik tuomet ateina susitaikymas. Ką tai reiškia atleisti mirusiajam? Tai nustoti ant jo pykti. Kai nebelaikysime savyje pykčio, tai ir gyventi pasidarys lengviau.

– O kam tuomet mūsų protėviai turėjo raudas, kurios, kaip suprantu, taip pat būdavo raudamos garsiai, verksmingai?

– Seniau šermenų metu artimieji apraudodavo mirusį. Raudos buvo svarbus laidotuvių momentas. Jomis artimieji išreikšdavo savo sielvartą ir meilę mirusiam kitų žmonių akivaizdoje.

Dabar mes suprantame, kad liūdesys ne visuomet išreiškiamas tik ašaromis, o šypsena ne visuomet simbolizuoja džiaugsmą.

– Ar galime mes, likę gyvi artimieji, kaip nors padėti mirusio artimojo sielai tinkamai išeiti?

– Taip. Visuomet yra svarbus palaikymas maldoje. Artimieji gali kalbėtis su mirusiuoju, išsakyti tai, ko neišsakė esant jam gyvam. Reikia atleisti, paprašyti pačiam atleidimo ir atsiprašyti. Tam skirtos trys paros. Ir paleisti. Visa tai palengvina išėjimo stresą.

– Kaip turėtų atrodyti atsisveikinimas su mirusiuoju idealiu atveju?

– Svarbu suprasti, kad laidotuvėms ruoštis būtina iš anksto, nelaukiant mirties fakto. Išankstinis pasiruošimas netekties akistatoje teikia prasmingą ramybę ir visas laikas skiriamas atsisveikinimui, vienas kito palaikymui, o ne blaškantis organizacinių reikalų suirutėje.

Laidotuvių esmė – pagerbti mirusįjį. Atsisveikinimas su mirusiu artimuoju privalo būti prasmingas ir įsisąmonintas. Tai padaryti padeda suplanuotas ir turiningas šarvojimas, nes tai yra pati svarbiausia laidotuvių ceremonijos dalis, kurios vienintelis tikslas yra pagarbiai suvokti netektį, atsisveikinti bei pradėti susitaikymo procesą.

Šarvojimo laikas neturėtų būti trumpinamas, kad artimieji galėtų tinkami išgyventi netekties skausmą.

Idealiu atveju tai būtų atsisveikinimas atsižvelgiant į senąją mirimo ir laidotuvių kultūrą, kur su mirtimi susiję papročiai, visi ir kiekvienas atskirai, visada turi savo prasmę.

Viskas, ko reikia mirusiam – maldos, žvakių šviesos ir ramybės.

– Margarita, Jūs spinduliuojate vidinę ramybę, mokate nuraminti ir paguosti. Deja, ne visi turi galimybę kažkam pasiguosti, išlieti širdgėlą. Todėl prašau Jūsų bent keliais žodžiais nuraminkite tuos, kuriems dabar yra be galo sunku, skaudu ir išgyvena netektį.

– Tie, kuriuos mes mylime, neišeina… jie visada lieka mūsų širdyse ir šviesiuose atsiminimuose.

– Esu labai dėkinga Jums už pokalbį ir tikiuosi, kad bent kažkam palengvėjo perskaičius Jūsų mintis.

Rasa JAKUBAUSKIENĖ, („rinkosaikste.lt“)