Vėlinės, dar seniau vadintos Ilgėmis, minimos vėlų rudenį, kai apmiršta ir gamta... Derlius jau būdavo nuimtas, liejamos vaškinės žvakės, kepama juoda duona, prisimenami artimi žmonės, iškeliavę Anapilin.

Tai rudens ir mirusiųjų pagerbimo šventė. Senovėje Ilgės švęstos kapinėse ir namuose, su vaišėmis ir aukojimais. 

Pasak šių rudens švenčių tyrinėtojų, per Ilges buvo dėkojama už derlių, kepama duona (iš pradžių ji buvo skirta protėviams, vėliau ja vaišindavo elgetas), aukodavo gyvulius ir paukščius gerdavo sambarinį (sudėtinį) alų, dainuodavo ir žaisdavo. Vėlėms po stalais, į namų kertes numesdavo maisto, nuliedavo pirmus gėrimų lašus. Lankydami mirusiųjų kapus, ant jų padėdavo maisto ir gėrimų (šis paprotys Lietuvos šiaurrytinėje dalyje, lietuvių etninėse žemėse Latvijoje ir Baltarusijoje išliko iki 19 amžiaus pabaigos). 

Įsigalėjus krikščionybei Ilges pakeitė Vėlinės. Lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino Vėlių mėnesiu. Ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Šiuo rudens metu buvo liejamos vaškinės žvakės.

Tai ypatingo susikaupimo, rimties, atsakymų į svarbius būties klausimus metas.