Seime užsimota uždrausti laikyti šunis, pririštus grandine. Tiesa, pririšti trumpam būtų galima, bet tik dviem valandoms, jei ilgiau, tai jau bus traktuojama kaip gyvūno kankinimas, žiaurus elgesys, o už tai grėstų bauda nuo 150 iki 2000 eurų. Dalis žmonių tokį seimūnų užmojį palaiko, tačiau ne visi turi pinigų augintiniams įrengti voljerus. Baiminamasi, kad baudų išsigandę žmonės šunų tiesiog atsikratys.

Prie būdos ne ilgiau kaip dvi valandas

Lietuvoje vis dar nemažai yra atvejų, kuomet prie būdos laikomi pririšti šunys sunkiai pakeliamomis ar trumpomis grandinėmis. Taip laikomas gyvūnas dažniausiai neturi galimybės pasislėpti nuo saulės kaitros, o žiemą šąla, rudenį kenčia lietų ir vėjo audras. Kai kurie šeimininkai nepasirūpina net augintinių antkakliais. Šaltos metalinės grandinės trina kaklą ir netgi įauga į odą. Toks požiūris dažnu atveju gyvūną gali pasmerkti kančioms ar net žūčiai. Todėl Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė Aistė Gedvilienė įregistravo Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisas, kuriomis siūlo uždrausti laikyti šunis nuolat pririštus, tai būtų laikoma žiauriu elgesiu su gyvūnais.

„Šiuo įstatymo projektu siekiama numatyti aiškų ir konkretų reikalavimą, kad šunys Lietuvoje negali būti nuolat laikomi pririšti, numatant tik būtinas išimtis. Yra įvairių alternatyvų – humaniškesnių ir saugesnių būdų laikyti gyvūnus, tokių kaip aptvarai, voljerai ir kiti, šiuolaikinės technologijos leidžia stebėti gyvūnus nuotoliniu būdu bei užtikrinti gyvūnų ir aplinkinių saugumą, nenaudojant pririšimo“, – dokumento aiškinamajame rašte sako A. Gedvilienė.

Projekte numatoma, kad šunis pririštus laikyti būtų galima vedant juos pasivaikščioti, įrangos ar patalpų valymo metu ir kitais atvejais, bet ne ilgiau kaip dvi valandas.

Daugiau žalos nei naudos

Jei Seimas pritartų, Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisos įsigaliotų nuo 2027 metų, tačiau Seimo narys socialdemokratas Linas Jonauskas ragina parlamentarų grupę atsiimti ir koreguoti Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisas, siūlančias uždrausti laikyti šunis nuolat pririštus ir tai prilyginti žiauriam elgesiui su gyvūnais. Pasak jo, šis skubotai parengtas, ne iki galo apgalvotas, jo vertinimu, įstatymo projektas gali padaryti daugiau žalos nei naudos.

„Įstatymo tikslas tikrai yra geras, ir aš jį palaikyčiau, jei jis būtų paruoštas tinkamai. Tačiau dabar matome, kad nepagalvota apie tai, kas kontroliuos, ar šuo pririštas dvi valandas, ar ilgiau. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pareigūnai yra užkrauti įvairiomis funkcijomis, todėl manau, kad jiems tai tikrai nebus prioritetas“, – sako L. Jonauskas.

Jis atkreipia dėmesį į tai, kad nepagalvota, ką daryti skurdžiai gyvenantiems žmonėms, kurie apie kokio nors šuns voljero statybas ar namų valdos apsitvėrimą tvora net pasvajoti negali.

„Suprantu, kad paprasta paruošti įstatymą, kurį palaikytų miestų gyventojai, gaunantys didesnes pajamas, tačiau šioje vietoje visai nepagalvota apie sunkiau besiverčiančius, kaimiškų vietovių gyventojus, kuriems toks įstatymas taps finansine našta: neturės už ką mokėti baudų, o pagerinti augintiniams sąlygų taip pat neišgalės. Manau, kad sunkiai besiverčiantiems gyventojams turėtų būti skirtas finansavimas, kuris leistų sudaryti augintiniui tinkamas sąlygas“, – sako L. Jonauskas.

Šunis paliks likimo valiai

Seimo narys mano, kad priėmus įstatymą tokį, koks jis yra dabar, gali padaugėti bešeimininkių šunų.

„Manau, kad priėmus iki galo neparuoštą įstatymo projektą, gera iniciatyva gali susilaukti tokio paties efekto, kaip pradžioje buvo susilaukęs iki galo neparuoštas gyvūnų ženklinimo įstatymas. Tuomet skurdžiau gyvenantys žmonės, pabūgę baudų už augintinių neženklinimą ir neturėdami už ką to padaryti, išmetinėjo šunis ir kates tiesiog į gatvę. Negalėdami įsirengti voljerų žmonės gali imti atsikratyti savo augintinių, tiesiog juos paleisdami. Galime tik įsivaizduoti to pasekmes“, – teigia L. Jonauskas.

Laisvė gyventi

Tačiau Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovė Rūta Liberienė nemano, kad priėmus šį įstatytą padaugėtų bešeimininkių šunų. „Kas juos taip augino – ir augins, o kas mėtė – taip ir mėtys toliau“, – teigė R. Liberienė.

Įstatymu neleisti gyvūnų laikyti pririštų prie būdos R. Liberienė vienareikšmiškai pritaria ir jau seniai iš prieglaudos norinčiųjų pasiimti augintinį griežtai prašo gyvūnų nerišti prie būdos. Naujus šeimininkus perspėja, kad bet kada į jų kiemą gali atvažiuoti savanoriai ir patikrinti. Jei šunį rastų pririštą, savanoriai jį pasiimtų atgal į prieglaudą.

Be to, Rūta pažymi, kad įsirengi voljerą ne taip jau brangiai kainuoja. „Segmentai aptvarui tikrai nėra brangūs, o ir aptvarėlį gali pasigaminti pats žmogus“, – sako ji.

„Šiuo metu prieglaudoje turime du brolius, dešimtmečius Tinkį ir Vinkį. Jie visą gyvenimą buvo pririšti prie būdos. Mirė jų šeimininkas, tai vaikai šuniukus atvežė pas mus. Dabar jie gyvena voljere, dažnai išleidžiame pabėgioti į kiemą. Kad jūs matytumėte, kokie jie laimingi! Pasilakstę grįžta į voljeriuką, o mes džiaugiamės, kad jiems plaukai užaugo ant kaklo, kur buvo grandinių nutrinti“, – pasakojo R. Liberienė.

Priešintis naujovėms įprasta

Smilgių seniūnijos seniūnė Aušra Vyšniauskienė sako, kad kone visada nauji įstatymai nuleidžiami ant žmonių pečių, o gyventojai visada priešinasi naujovėms.

„Aš pati labai myliu gyvūnus ir tikrai palaikau sprendimą neleisti žmonėms laikyti prie būdos pririštų šunų. Trumpa grandinė ir dar saulėje. Kitą kartą močiutės juos pririša virve. Ir taip penkiolika metų. Tai yra keturkojo kankinimas. O su šiuo įstatymu mes žengtume į priekį ir labai džiaugčiausi, jei per kelerius metus išvis nebeliktų grandinėmis pririštų šunų“, – sakė A. Vyšniauskienė.

Seniūnė pastebi, kad dažniausiai prie būdos pririštus augintinius laiko vyresnio amžiaus gyventojai ar nepasiturintys, asocialūs asmenys.

„Kaime mažai šunų, kuriems leidžiama gyventi bute ar name. Čia ne miestas. Ir nesvarbu, kad kaime kai kurie gyventojai sunkiai verčiasi, bet kone visi turi gyvūnus, tik pasirūpinti ne visada moka ir gali. Jie augintinių nesterilizuoja, nenukirmina, nečipuoja, nesirūpina jų sveikata, o kartais net ir ėdalo jiems neturi. Atrodo, myli gyvūnus, bet jais neįstengia tinkamai pasirūpinti. Ar tokie žmonės galės įsigyti voljerus, nežinau. Bet tie, kas labai nori ir kam rūpi, manau, tikrai įstengs, juolab kad voljerai gyvūnus gali apsaugoti nuo išorinių veiksnių, kitų gyvūnų ar miško žvėrių“, – kalbėjo A. Vyšniauskienė.

Grandinė lyg nuosprendis

Šunų dresūros mokyklos „Mano Bestas“ Panevėžyje įkūrėja, dresuotoja, australų aviganių veislyno „Aksominė širdis“ veisėja Sandra Pabrėžienė sako, kad šunys yra socialūs gyvūnai, jiems reikia tyrinėti aplinką, pakankamai judėti ir gauti protinės veiklos.

„Dažnai matome, kad prie grandinių pririšti šunys turi ribotą erdvę judesiui, net ir toje mažoje erdvėje šlapinasi ir kartu gauna ėsti. Per menkas prieglobstis ir sningant, lyjant. Ilgą laiką gyvendamas prie grandinės šuo gali tapti agresyvus. Dar labai didelė blogybė, kad pririštas šuo negali pasislėpti nuo laukinių gyvūnų atakų ar atbėgusio palaido šuns. Kalytės dažniausiai nesterilizuojamos ir viso kaimo šunys subėga ją kergti, kai ji negali to išvengi. Ir taip kiekvieną rują. O tokie atvesti  šuniukai dažniausiai niekam nereikalingi“, – sako S. Pabrėžienė.

Šunys mokosi visą gyvenimą

Anot jos, šuo turi būti vedžiojamas. „Ar tai būtų grandinė, ar voljeras, ar 20 arų aptvertos teritorijos, tai – tas pats kalėjimas, tik kiek geresnės sąlygos. Džiugu, kad vis daugiau žmonių šunis laiko kaip kompanionus, bet kokiu oru eina su jais į lauką pasivaikščioti, o daugiau judėjimo sveika ir šeimininkams. Esu prieš grandines, net ir prieš voljerus, kai šuo nėra vedžiojamas“, – savo nuomonę išsakė dresuotoja.

Paklausta, kaip galėtų sureaguoti šuo, kuris ilgai laiką gyveno pririštas prie būdos ir staiga paleidžiamas į laisvę, S. Pabrėžienė atsakė: „Šunys mokosi visą gyvenimą. Tai net ir 10 metų ar bet koks laikas ne riba parodyti, kad yra ir kitas pasaulis, ne tas, matomas tik per grandinės ilgį. Dažnai tenka matyti šunis, kurie net antkaklio neturi, – virvė ant kaklo. Arba antkaklį kai uždeda mažam, taip ir pamiršta atlaisvinti, jis įauga į kaklą. Nėra šukuojami, o neiššukavus pavilnės atsiranda didelė tikimybė perkaisti, nes kailis nebeatlieka savo funkcijos vėsinti. Šiais laikais šuo būna lyg ir signalizacija. Bet kokia nauda, jei sulos būdamas prie grandinės? Jokios!“