Santūrus, ramus, kuklus, nesigiriantis, bet atkaklus ir mokantis savo bendravimu pelnyti žmonių palankumą Justinas Grūdė po penkerių metų užsienyje sugrįžo į gimtuosius Josvainius, į tėvų namus ir į tėvų verslą. Kaip sako jo mama, iš visų ūkio darbų nuo vaikystės jauniausiam sūnui labiausiai ir patiko daryti valgyti, tačiau po mokyklos studijuoti maisto gamybos jis nepasirinko. Ir dabar apie profesionalius kulinarijos mokslus ar šefo diplomą negalvoja, nors pagyrų sulaukia kaip tikras šefas. „Kiek asmeniškai pažįstų šefų, labai maža dalis jų yra baigę specialius mokslus. Dažniausiai žmonės patys išmoksta gudrybių“, – sako vaikinas.

Emigravo, kad sugrįžtų

Kone iš karto po vidurinės mokyklos baigimo tėvų paragintas keliems vasaros mėnesiams jis išvažiavo užsidirbti į Angliją. Darbą susirado per draugą. Dabar jau net nepamena to kaimelio pavadinimo. Planavo užsidirbti ir praleisti vasarą. Dirbo ūkio darbus. Kaip pats sako, įspūdžio niekas nepaliko, buvo tik „blyksnis, trumpas momentas“.

Vėliau jau ilgesniam laikui išvyko į Norvegiją. Ten vaikinui teko sunkesni darbai. Ir kelionė buvo kiek sudėtingesnė. Nusipirkęs mašiną, susidėjo daiktus ir 1 500 km pirmą kartą pats vienas nuvairavo į kitą šalį.

„Norvegijoje dirbau kurjeriu“, – sako Justinas ir su šypsena veide, lyg ankstesnė veikla jį patį dabar stebintų ar net atrodytų netikėta, vardina krovinius, kuriuos teko pristatyti žmonėms į namus pagal internetinius užsakymus: šaldytuvai, lagaminai, virtuviniai baldų komplektai, IKEA baldai ir dar daug visko. Juos teko nešioti ir tai nebuvo lengva. Tačiau į darbą buvo įsisukęs ir grįždavo į Lietuvą tik dėl vieno dalyko – savo aistros vandens motociklams.

„Grįžęs plaukiodavau. Sužinojęs apie Lietuvoje vykstančias vandens motociklų varžybas, plaukiau jau ne tik savo malonumui, bet dalyvavau mėgėjų klasėje ir užėmiau pirmą vietą. Tada nusprendžiau dalyvauti ir profesionalų varžybose“, – pasakoja J. Grūdė.

Vaikinui teko apsispręsti ir grįžti į Lietuvą treniruotis. Savo pirmosioms profesionalioms varžyboms Justinas pasiruošė per metus. Iš viso trejus metus sportavo aktyviai. Neblogai išmano ir motociklo remontą, nes jam yra tekę dirbti ir vandens motociklų servise.

„Nors nesu visiškai mechanikas“, – priduria, bet jam jokių darbų imtis nebaisu ir vėliau paaiškins kodėl.

„Užsibrėžiau tikslą, pradėjau kryptingai treniruotis ir tapau Lietuvos čempionu. Kai pradėjau profesionaliai sportuoti, per pirmus metus ir laimėjau Kauno mariose. Tai buvo paskutinis etapas – ketvirtas“,  – ramiai, lyg nieko svarbaus nebūtų įvykę sako J. Grūdė.

2019 metai vaikinui sporte išties buvo sėkmingi. Lietuvoje vandens motociklų sporto varžybose būna keturi etapai ir visi vyksta skirtinguose ežeruose. Nors tais metais jis tik debiutavo vandens motociklų sporte, bet bendroje įskaitoje Justinas iškovojo pirmąją vietą savo klasėje.

Puikius rezultatus kaip sportininkas jis demonstravo ir kitais metais – GP3 2T OPEN klasėje Justinas buvo antras. Kauno keleivinėje prieplaukoje Vilijampolėje pirmą kartą surengtose vandens motociklų varžybose „Kaunas Jet 2020“ jis „Spark Sport“ klasėje nuskynė pergalę. Grupiniuose plaukimuose – pergalę tarp šio pogrupio atstovų, laimėjo kaip „Jetskishop“ komandos narys.

Tačiau šį pergalių etapą uždarė be skausmo supratęs, kad norint toliau tęsti, reikės daug finansų ir laiko.

„Užsikrėtė“ nuo pusbrolio

Vandens motociklai kaip pramoga liko iki šiol. Treniruotis tenka Juodkiškio užtvankoje.  Laisvalaikiu nėra geriau kaip pralėkti Kauno ar Elektrėnų mariomis. Kaip vaikystėje visas vasaras leisdavo prie vandens, taip ir dabar visos dienos gamtoje pačios geriausios ir visos vandens pramogos labiausiai patinka: plaukiojimas lenta, žvejyba. Dar mėgsta pakūrenti laužą, kai geras oras. Beje, jam patinka ir visas aktyvus sportas: tenisas, futbolas, krepšinis.

Aistra vandens sportui dar vaikystėje užkrėtė pusbrolis, kuris turėjo vandens motociklą ir duodavo giminaičiui pavairuoti.

– Užsidirbęs pinigų aš iš jo tą motociklą paskui ir nusipirkau, – pasakoja Justinas.

– Kodėl?

 – Jis yra vienos vietos, virstantis ir skęstantis, – atsako. Nuoširdžiai nieko nesupratusi dar kartą perklausiu kodėl?

– Daug kas mėgsta komfortiškus, kai nereikia laikyti lygsvaros, nereikia stengtis, gali sėdėti kaip tortas, – juokiasi.                                                                                                            

Jam, kaip supratau, patinka manevruoti ir ekstremaliai vairuoti su visokiais iššūkiais ir todėl tas modelis jam labiausiai patinka ir, kaip vėliau supratau, labiausiai ir tinka.

 – O kas tave palaiko varžybose?

 – Draugai palaikė ir plaukė kartu, Josvainiuose daug sportininkų yra, – nustebina savo atsakymu. 

Ar baigėsi klajonės po užsienį?

„Į Norvegija atgal netraukia. Į užsienį visai netraukia. 2021 metais buvau išvažiavęs į Suomiją, bet jau po dviejų savaičių pagalvojau – ką aš čia veikiu? Ir neišbuvau tų pusės metų, kaip planavau, grįžau po mėnesio“, – sako J. Grūdė ir priduria, kad lietuviai, su kuriais kartu dirbo Norvegijoje, Haugesi Undo mieste, norėjo ten likti, kūrė planus, ruošėsi imti paskolas, pirkti namus, o jis visada žinojo, kad grįš į Lietuvą, kad jokia užsienio šalis netaps jo namais.

Beje, Suomijoje vaikinas dirbo mažame slidinėjimo kurortiniame miestelyje Levi. Vienoje virtuvėje buvo gaminami patiekalai trijų restoranų skirtingoms virtuvėms: azijietiškai, tradicinei suomiškai ir picerijai. Ten jis 2,5 mėnesio dirbo sušių meistru.

„Iš  restorano šefų taip pat keletą gudrybių įsisavinau, bet kur didelė virtuvė ir dirba komandos yra kitaip. Aš ne viską galiu pritaikyti“, – prisipažįsta Justinas.

Penkerius metus išdirbęs kurjerio darbą, vaikinas grįžo į Lietuvą 2018 metais. Čia jį kiek vėliau ir pasitiko pandemijos krizė ir karas Ukrainoje.

Žvelgiant šiek tiek atgal. Šeimos verslo pradžia buvo prieš 33 metus, kai mes visi dar buvome neišrankūs kulinarijai ir visiškai neimlūs maisto kultūrai, vos išsivadavę iš sovietų teroro ir besidžiaugiantys naujomis galimybėmis.

1993 metais atidarę įmonę Josvainiuose, Justino tėvai Sonata ir Darius ėmėsi verslo. Abu sūnūs Domas ir Justinas augo kartu dirbdami, būdami šalia ir matydami tėvų veiklą. Kaip mažas kioskelis tuomet egzotiškai pavadintas „Palma“ pirmuosius klientus viliojo gardžiais vištienos šašlykais. Darius firminį šeimos receptą perėmė iš savo tėvo Vilhelmo Grūdės ir iki šiol taip marinuoja. Pradžioje kepdavo tik sezono metu. Tačiau verslas patyrė nesėkmių ir išbandymų.

2004 metais sudegė jų puoselėtas kioskelis ir Justino tėvai perėjo visus kelius susigrąžindami tai, ką prarado, turimoje žemėje pastatė naują kavinę-barą investavo į įrangą. Tada gelbėjo užsispyrimas ir noras nepasiduoti. Sudėtingai gautos paskolos grąžinimui einant į pabaigą, su trenksmu užpuolė garsioji 2008 metų krizė, sužlugdžiusi verslų ir pakeitusi daug žmonių likimų.

Pandemija įstūmė į virtuvę

Kai prasidėjo pandemijos šokas, Justinas neturėjo nuolatinio darbo ir, kaip jis pats sako, „nieko neveikė“, o apribojus maitinimo paslaugų teikimą, pagrindinį jo šeimos pragyvenimo šaltinį, tėvams vėl teko skubiai sukti galvą. Rodos, neužtenka ligos baimės, bet nelieka ir pajamų. Reikėjo skubiai kažko imtis. Šeima, ne kartą demonstravusi stiprybę ir sumanumą, ir šį kartą negalvojo nuleisti rankų. Sušiai! Sonata Grūdienė tada ir prisiminė tokią nebandytą galimybę. Pirko įrangą ir kvietėsi specialistus, kurie turėjo apmokyti kavinės darbuotojus juos gaminti.

„Mama ir mane pakvietė: išmok ir tu. Aš pagalvojau, kad nieko juk neprarasiu. Ir prasidėjo… “ – prisimena Justinas.

Vaikinui per mokymus iš karto pavyko. Tada jau teko stoti prie gaminimo. Pradėjus gaminti sušius pasipylė pagyros, tai labai skatino. Žinoma, pačių pirmųjų jo raitytų sušių ne daug kam teko paragauti.

„Iš pradžių teko patiems valgyti tuos sušius. Pats skonis buvo geras, bet kol atitaikiau visas proporcijas, atsirinkau produktus, kad būtų tobulas skonis ir vaizdas, kad jie nebyrėtų. Mano receptai, galima sakyti, yra „lietuviški“,  – sako Justinas ir jis yra teisus.

Kad ir ko beišmoktum, vis tiek įneši savo technikos, savo derinių, o ir gamina kiekvienas vis tiek kitaip. Na, o pradėjus gaminti pardavimui teko paplušėti.

„Bandai ir bandai, kas geriau. Testuoji  ir gimsta. Pakoregavau ir ryžių gaminimo procesą, ir pačią sušių receptūrą“, –  pasakoja jaunasis šefas.

„Gaminat maistą man idėjos kyla savaime, dirbdamas visą laiką galvoju kažką naujo ir su tokia mintimi gimsta naujos idėjos. Aš tiek tų naujų sušių esu prigalvojęs, kad nepajėgčiau visų padaryti – va tokia bėdelė“, – apie kūrybą sako J. Grūdė.

Šis patiekalas labai specifinis. Jo gaminimas ištisa magija sklindanti kaip mitas per visą pasaulį. Sakoma, kad senieji meistrai dešimtmečiais mokosi išvirti sušiams ryžius, tačiau dabar sušiai tampa labai demokratišku patiekalu, kuris yra kone visiškai įprastas ir mėgstamas valgis bet kurioje šalyje ir vos ne kiekvienuose namuose. Jis toks populiarus, kad vis ropščiasi ant mūsų kūčių stalo, piktindamas tradicijų puoselėtojus ir konservatyviuosius lietuvius.

„Mama sugalvojo tuos sušius, bet man lengvai išėjo iš karto. Paskui aš ateidavau padėti, dariau, dariau ir taip įsivažiavau, kad dabar negaliu atsitraukti“, – sako J. Grūdė.

„Man teko sušių valgyti ir ne vienoje vietoje, ir geram restorane. Buvo ir skanių, ir neskanių. Aš  pats nemėgstu žalios lašišos ir man labiau patinka apdoroti produktai, todėl net jei iš pateikimo matosi, kad aukšta klasė ir produktai geri, bet ne visada man skanu, o gal dar aš nesuprantu…“  – pats suabejojo sušių gamintojas.

Laikas parodė, kad taip yra ir daugeliui lietuvių. Jie ieško kažko artimiau savo įprastiems pamėgtiems skoniams.

Mokosi eksperimentuodamas ir kurdamas

Savo receptus surado pats. Bandydamas ir eksperimentuodamas. Gamindamas jis viską ragauja.

„Iš bendros masės paragauji. Ryžius išverdi – paragauji, ir taip viską, kad visas dalis, kurias dedi jaustum ir pažintum“, – paprastai sako J. Grūdė.

Savo kūriniams duoda tik numeriukus. Sako, kad taip paprasčiau priimti užsakymus.

„Aš nesureikšminu, žiūriu į tai tiesiog… Nenoriu prisiimti laurų sau. Darau kukliai ir nesakau „mano mano mano“. Čia ne mano vieno darbas. Aš žinau, ką aš padarau ir man tai svarbiausia, o girtis aš nemėgstu“, – sako Justinas.

Kai į virtuvę ateina barmenė ir pasako, kad žmonės sakė, jog skanu – jam smagu ir vis dėlto Justinas neslepia, kad tai – viena iš didžiausių paskatų toliau kurti. 

Maisto gaminime, kaip ir sporte

Maisto gaminime, kaip ir sporte, reikia vienos savybės – užsispyrimo.

„Ir sporte, jeigu sieki tikslo, privalai jį pasiekti ir nenuleisti rankų po pirmo nepavykusio karto“,  – taip sako ir taip galvoja Justinas.

Kaip jis sako, „dedi savo idėją ant stalo ir vis bandai, paskui puoselėji, o tada sieki iškelti į tą lygį, kai labai sekasi“.

„Tik už anų durų gali suklysti“, – mostelėjęs galva į kavinės virtuvės duris, sako Justinas.

Justinas teigia, kad sunku rasti gerą darbuotoją sau į pagalbą. Yra, kurie gali ateiti pagalbiniu darbininku, bet nėra tokių, kurie nori prisiimti atsakomybės, sako nemoku, nėra norinčių net pabandyti, kad nepatiks – visi to bijo labiausiai.

Jis ragina ir kitus nebijoti virtuvės, o išmokyti Justas sako galintis ir pats. Jis dalinasi gamybos paslaptimis.

„Aš jau pats esu apmokęs ne vieną žmogų. Ir tuos, kas nuo nulio pradeda, mokai ir išmokai, jeigu žmogus turi sūpratį apie maistą, jam pavyks, nė vienas negimė mokėdamas“, – įsitikinęs Justinas.

„Jeigu žmogus galvoja, kad neišmoks, tai yra savęs nuvertinimas ir nelabai gali kažką iš viso pasiekti, jei taip galvoji. Reikia bandyti, kol išeis. Kaip ir visur, riekia nebijoti bandyti ir nebijoti suklysti“, – drąsina būsimus kulinarus ir ne tik jaunasis šefas.

Taip jo komandoje atsirado josvainietis jaunas šefas Julius, kurį pažįsta nuo vaikystės. Justinui tai dar viena geriausia proga patobulėti. Vaikinai kartu dirba ir dalinasi savo patirtimi: „Aš prieš jį lenkiu galvą“.

Julius nepralenkiamas talentas ilgai atsisakinėjo, bet nesenai sutiko šiek tiek padirbėti. Jauniems žmonėms kartu smagiau. Virtuvėje atsirado ir garso kolonėlė, kad būtų muzikos, garso ir naujų temų.

Ar nenusibosta? Nevargina rutina? „Aš negalvoju apie rutiną. Žinoma, jeigu sukčiau tik sušius tai tikrai atsibostų, bet aš jaučiuosi  laisvai ir galiu daryti viską. Nesu pririštas prie vieno kažkokio dalyko. Šiaip tai man didelė laisvė, galiu išmėginti vis naujus dalykus. Man patinka ir su svečiais bendrauti, leisti jiems pasijausti jaukiai, – pasakoja J. Grūdė. –  Aš iš pradžių dirbau padavėju. Dirbau ir barmenu, bet kai nuėjau į virtuvę, nebenoriu grįžti į buvusias pozicijas“.

Atidirbęs savo 8 valandas, jei tik niekur nevažiuoja su draugais, neretai jis vis tiek kur buvęs, kur nebuvęs sukasi prie puodų: „Be to negaliu gyventi, namie irgi bandau naujas idėjas, gaminu ir midijas, eksperimentuoju su padažais. Mokausi grilinti“.

Namie pokalbiai vėl gi sukasi apie maistą, receptus. Jo paties mėgstamiausi patiekalai, be kurių neapsieitų – sriuba, burgeris ir kiaulienos kepsnys.

„Užsimanau nesveiko maisto. Iš manęs mūsų miestelio parduotuvėje pardavėjos juokiasi, nes aš nueinu po darbo dienos ir nusiperku submariną arba panini sumuštinį, – prisipažįsta, kad yra nesveiko maisto mėgėjas. – Kol kas, kol neina į kūną, galiu valgyti“.