Rugsėjį įvyko didžiausias pienininkystės ir susijusių sričių renginys – Pasaulinis pienininkystės kongresas. Šiemet jis buvo surengtas Indijoje, Naujajame Delyje, o jo tema skirta pienininkystei kaip maisto ir pragyvenimo šaltiniui. Tai forumas, kuriame koncentruotai pateikiamas milžiniškas kiekis naujausios informacijos iš visų su pienu susijusių sričių. 

Pienininkystė – tai ir didelė ekonomika, ir maisto sauga, ir infekcinės ligos, ir gyvulių veislininkystė, masė kitų dalykų. Apie visa tai, kas įdomaus išgirsta, smalsu išgirsti kongreso dalyvio – Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) tarybos ir prezidiumo nario dr. Edvardo Gedgaudo.

Nustebino Indija

Dr. E. Gedgaudas pripažino, kad labiausiai jį nustebino Indija kaip pienininkystės šalis. Atrodo, kad niekas to nesitikėjo ir nepastebėjo, kaip Indija tapo tikra žvaigžde, iš pilko ančiuko virto balta gulbe.

Indija gamina jau 23 proc. pasaulio pieno. Proveržis įvyko 2014 m., kai pieno gamyba nuo 146 mln. t buvo pakilo iki 210 mln. t – net 44 proc. Tai ekspertams labai netikėta.

Indų pieno ūkiai palyginti nedideli, vidutiniškai keturių karvių. Greta pieninių galvijų reikšmingą dalį sudaro buivolės. Tačiau ūkiai yra kooperuoti, pieno sektorius apima net 20 mln. ūkininkų.

Aišku, jie turi begalę problemų. Aktualus suvaldymas infekcinių ligų, tokių kaip bruceliozė, tuberkuliozė, karvių raupai, snukio ir nagų liga. Tačiau jie gaminasi vakcinas, sėkmingai sprendžia kitas problemas. Buvo staigmena išgirsti, kad jie į gyvulininkystės plėtrą, veislininkystę žvelgia ganėtinai inovatyviai.

„Pasirodo, kad viena neturtingiausių šalių yra taip pat nusiteikusi daryti genominius tyrimus ir juos daro, rūpinasi nacionalinėmis veislėmis (o pieninių karvių veislių turi 50, buivolių – 19). Jie taip eina į priekį! Mes dar diskutuojam, o jie daro… Naujos technologijos ten, ko gero, plinta greičiau negu pas mus. Veikia valstybinės programos. Lyg tai neturėtų pinigų – bet mato tame ateitį“, – įspūdžiais dalijasi dr. E. Gedgaudas taip pat paminėdamas, kad Indijoje ne tik vykdoma genominė selekcija, bet ir sparčiai diegiama skaitmenizacija, kiti pažangūs dalykai.

Liūdna, bet Europoje pieno gamyba traukiasi

Pieno gamybos augimo ir lėtėjimo tendencijos, atitinkamai ir prognozės pasaulyje netolygios.

„Liūdniausia, kad Europoje pieno gamyba traukiasi“, – apie Pasauliniame pienininkystės kongrese nagrinėtą dinamiką kalba dr. E. Gedgaudas. Europos Sąjungoje pieno gamybos lėtėjimas fiksuojamas maždaug nuo 2019 m.

FAO duomenimis, per pastarąjį 15 metų laikotarpį (iki 2020 m.) pasaulinė pieno gamyba ūgtelėjo 1,9 proc. Prieš 15 metų gamybos lygis Indijoje, Australijoje ir Nyderlanduose buvo panašus. Nuo tos pradinės linijos Indija „paaugo“ 4,9 proc., Nyderlandai 2,7 proc., o Australija – tik 0,5 proc.

Verta atkreipti dėmesį, kad 89 proc. viso pasaulio pieno pagaminama 52 šalyse. Yra valstybių, neturinčių pienininkystės tradicijų, nors vartojimas yra ir didėja. Besivystančių šalių maži ūkeliai turi augimo potencialą, tačiau jiems dar labai toli iki mažiau taršios – intensyvios gamybos. Susiduriame su realybe, kad, mažiname emisijas tradicinės pienininkystės kraštuose, bet estafetę perima kiti.

„Juk kuo gyvulys produktyvesnis, tuo emisija mažesnė. Todėl šalys siekia, kad produkcija iš gyvulio didėtų. Maži ūkeliai potencialo turi, tačiau gali dar šimtmetis praeiti, kol pasieks pramoninę gamybą kaip JAV, kur prognozuojamos bandos jau didesnės kaip 10 tūkst. karvių, tai teigiamai atsilieps ekonomikoje bei ekosistemoms“, – pastebi pašnekovas.

Prognozuojama, kad 2030 metais būtent Indija bus didžiausia pasaulyje pieno gamintoja ir vartotoja. Šakai toliau vystytis leis valstybinis rėmimas, sektoriuje toliau tęsis integracija ir konsolidacija.

Pieno produktų, ypač sūrio ir sviesto, poreikis toliau augs Kinijoje. Ji dar ilgai išliks didžiausia pasaulyje pieno produktų importuotoja.

Svarbiu žaidėju pasaulio pieno rinkoje ateityje gali tapti Pietų Amerika. Ji turi puikius gamtos išteklius, nors pienininkystės vystymąsi apsunkina politiniai ir ekonominiai nestabilumai.

ES ir Jungtinei Karalystei ekspertai prognozuoja nežymų gamybos bei eksporto didėjimą. Urbanizuotų teritorijų plėtra privers pieno gamybą trauktis į atokesnes vietas.

Pienas – ne tik maistas

Natūralus pienas yra idealus maisto produktas. Jis neatskiriama žmonių evoliucijos dalis, gyvybiniams poreikiams būtinų aminorūgščių, vitaminų ir mineralų šaltinis.

Sudedamosios pieno dalys vis dažniau tampa mokslinių tyrimų objektu, naujų produktų šaltiniu. Pieno baltymai pasitarnauja tekstilės pramonei ir farmacijai, kosmetikai.

Pienininkystės suvažiavime buvo pateikta labai įdomios informacijos apie šią subtilią sritį. Daug kam žinomas maisto papildas – laktoferinas, kurio pagrindinė veiklioji medžiaga yra natūralus pieno baltymas. Paskelbta daug mokslinių straipsnių, kurie patvirtina jo priešuždegiminį, antivirusinį, antioksidacinį, priešvėžinį ir imunomoduliacinį aktyvumą. Tyrėjai puikių rezultatų gavo tirdami laktoferino savybę paskatinti auginių regeneraciją! Tai atveria naujas pieno baltymo panaudojimo galimybes medicinoje ir grožio industrijoje.

Tokios žinios nuteikia optimistiškai. Naujos tyrimų sritys rodo, kad pieno baltymų poreikis didėja, savaime kažkiek slūgsta nusiteikimo prieš pieną banga.

„Žmonės grįžta prie pieno, tačiau dėl vartotojo reikia pakovoti“, – šypsosi dr. E. Gedgaudas. Jo ištarta frazė taip pat atliepia tai, kas jaudina pienininkų tarptautinę bendruomenę ir apie ką kongrese buvo daug kalbėta.

Kaip pasiekti vartotoją?

Šiuolaikiniame pasaulyje tai ypač aktualu – pasiekti vartotoją.

Labai gerai, kad yra tokios programos, kaip „pienas vaikams“. Jos padeda augančiai kartai formuoti sveikus įpročius. Beje, šiai temai Pasauliniame pienininkystės kongrese buvo skirta speciali sesija.

Gebėti rinkai pateikti natūralius produktus, padėti vartotojui suvokti jų vertę ir atmesti melagienas – šiandien tai iššūkis. Dr. E. Gedgaudo pastebėjimu, su tuo susiduria ir tokios išsivysčiusios pienininkystės šalys, kaip JAV, Australija ar Naujoji Zelandija.

Norint suprasti vartotojus, kaip jie suvokia natūralaus pieno ir alternatyvų skirtumus, Australijoje buvo atliktas tyrimas. 61 proc. apklausos dalyvių pritarė teiginiui, kad karvės pienas yra natūralesnis už augalinius pakaitalus, bet beveik pusė tvirtino, jog yra geri ir alternatyvūs produktai. 36 proc. pripažino, kad abu produktai lygiai tokie pat maistingi. 33 proc. linkę manyti, jog alternatyvus pienas naudingas vaikų sveikatai, o 19 proc. apklausos dalyvių tvirtino, kad pakaitalo sudėtyje yra karvės pieno…

Pastebėjimas iš kito tyrimo: 56 proc. pirkėjų renkasi augalinį sūrį, jogurtą manydami, kad jie yra sveikesni…

Buvo pateikta palyginamoji analizė, parodanti (ar primenančių), kad gyvūninės kilmės baltymams mityboje teikiama nepakankama reikšmė, o grūdiniai yra pervertinami.

Tyrimas, atliktas Naujojoje Zelandijoje, rodo, kad vartotojo apsisprendimui lemtingos yra 12 sekundžių. Viso labo tiek laiko jis laiko rankose pakuotę, o tuomet ją deda atgal į prekių lentyną ar pirkinių krepšelį.

Čia yra daug darbo rinkodaros ir kitiems specialistams permąstant, kaip prisitaikyti prie pakitusios vartotojo elgsenos. Kokio dydžio turi būti pakuotė, o koks ženklinimas, kad produktas per akimirką kristų į vartotojo širdį.

Ir apie valstybinį mąstymą

Pasauliniame pienininkystės kongrese kalbėta apie tai, tai yra ūkio dalis, sukurianti milžinišką vertę. Deja, deramo pripažinimo iš visuomenės ir valstybininkų pusės trūksta.

Štai kokį „socialinį krūvį“ turi vien tik 20 didžiausių pienininkystės kompanijų. Tai pramonė didesnė nei tokių skaitmeninių milžinų, kaip „Apple“ ir „Microsoft“. 2014-2019 m. pagamintų pieno produktų vertė viršijo 800 mlrd. JAV dolerių. Be to, ūkininkams buvo išmokėta 71 mlrd., darbuotojams 21 mlrd., savininkams 9 mlrd., mokesčių – 3 mlrd. dolerių.

Skaudu, kad žemės ūkis kaip vertę kurianti ekonomikos šaka yra pamirštas. Žinoma, ūkio sėkmė priklauso nuo ūkininkavimo sistemų (o pasaulyje jų yra net 170), gamybą atpiginančių naujų technologijų pasitelkimo. Šiandien mes Lietuvoje turime labai gražių pavyzdžių, tačiau viešojoje erdvėje kaimas toliau piešiamas tamsiomis spalvomis. Tokia nuostata veikia – jaunimas nenoriai renkasi ūkininkavimą, žemės ūkiui reikalingas specialybes.

Kongrese buvo pažymėta, kad labai svarbus yra valstybinis požiūris.

Čia Indija dar kartą nustebino. Atidaryti Pienininkystės kongreso atvyko pats premjeras Narendra Modi. Lietuvos atstovas dr. E. Gedgaudas nuoširdžiai gėrėjosi kongreso dalyviams ir visam sektoriui parodytu dėmesiu. Panašiai, savo laiku lankydamasis gyvulių veislininkystės parodoje Olandijoje, jis stebėjo, kaip renginį savo apsilankymu pagerbė ir karvutę karališku bučiniu apdovanojo Nyderlandų karalienė Beatričė. Prisimindami šviesios atminties Jungtinės Karalystės karalienę Elžbietą galime paminėti, kad ji taip pat dalyvaudavo gyvulininkystės parodose, apkabindavo džersių veislės nugalėtoją.

„Aš to Lietuvoje nesu matęs, – apgailestaudamas atsidūsta dr. E. Gedgaudas. -Aukštosios technologijos, žinoma, labai svarbu. Bet valgyti reikia kiekvieną dieną… Galima būtų rasti laiko kaimo žmonėms. Jie geraširdžiai.  Va, kas valstybės požiūris. Tik truputis dėmesio, ir žmonių žvilgsnis jau visai kitoks.“