Nuo medžiojamo paukščio iki retai girdimo balso: griežlės drama Lietuvos pievose

Dar visai neseniai griežlė (Crex crex) – šis slaptingas ir nedidukas pievų paukštis – buvo gausus ir gerai pažįstamas Lietuvos kraštovaizdžio gyventojas. Kai kuriose šalysem (Rusijoje, Ukrainoje ir Gruzijoje, Bulgarijoje, Italijoje, Prancūzijoje) griežlė iki šiol laikoma medžiojama rūšimi, o ir Lietuvoje ji anksčiau buvo tokia dažna, kad medžioklė jos populiacijai negrėsė. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais šis vaizdas pasikeitė iš esmės.

Lietuvos ornitologų draugijos duomenimis, remiantis 2000–2024 metų Agrarinio kraštovaizdžio paukščių populiacijų indekso stebėsenos rezultatais, griežlių gausa mūsų šalyje sumažėjo net 85,6 procento. Kitaip tariant, šiandien Lietuvoje liko tik apie šešioliktadalis anksčiau gyvavusios populiacijos. Kasmet šių paukščių skaičius traukėsi vidutiniškai 6,6 procento, kol pagaliau jų kreksėjimas tapo retenybe net tose vietose, kur anksčiau buvo neatsiejama vasaros vakarų dalis.

Griežlės nykimo priežastys yra glaudžiai susijusios su žmogaus ūkinės veiklos pokyčiais. Pirmiausia – natūralių pievų nykimas, kai senieji, biologine įvairove turtingi pievų plotai užleidžia vietą ariamiems laukams ar tampa užstatyti. Griežlėms itin svarbių buveinių netenka būti ne tik dėl žemės paskirties keitimo, bet ir dėl intensyvesnių šienavimo technologijų, kurios nepalieka pakankamai laiko paukščiams perėti ir auginti jauniklius. Pievų sausinimas, kuris drastiškai keičia vietinių augalų ir vabzdžių bendrijas, toliau blogina gyvenimo sąlygas. Sparčiai intensyvėjantis žemės ūkis bei plačiai taikomas cheminių trąšų ir pesticidų naudojimas galutinai susiaurina griežlių galimybes išlikti.

Agrarinio kraštovaizdžio paukščių populiacijų indeksas, pagal kurį stebimi šie pokyčiai, yra oficialus biologinės įvairovės rodiklis, kurio duomenys teikiami Eurostato, EBPO ir Europos Komisijos institucijoms. Lietuvoje šiuos duomenis nuosekliai renka ir analizuoja Lietuvos ornitologų draugija nuo 1994 metų.

Griežlė šiandien mums primena svarbią pamoką: net ir anksčiau gausūs bei žmogui artimi laukinės gamtos atstovai nėra apsaugoti nuo sparčių pokyčių. Jei norime ateityje vėl išgirsti jos šaižų, pavasarį pažymintį kreksėjimą, privalome saugoti natūralias pievas ir atsakingiau formuoti ūkininkavimo praktiką.