Didžiasalyje medų iš avilių kopinėjo netikėtas vagis

Didžiasalio seniūnijoje gyvenantis bitininkas Saulius Šimonėlis gerokai nustebo per vaizdo kamerą išvydęs, kas naktį lanko naujam sezonui dar neparuoštus bičių avilius. Medų iš avilių tris paras vogė meška.

„Facebook“ bitininkų grupėje jo pasidalintame vaizdo filmuke matyti avilius „tikrinanti“ meška. „Trečia diena iš eilės po 1–2 avilius, pačiam kaime prie namų…“, – sako bitininkas. Akivaizdu, kas suviliojo į žmonių gyvenamą vietovę atklysti rudanosį – tai medus. Vaizdo kadruose matyti, kaip sulaužiusi avilį meška mėgaujasi jame rastu medumi. Komentaruose kai kurie žmonės pastebi, kad Lietuvoje daugėja meškų. Ir net konkrečiai nurodo, kad „viena su vaiku prie Panevėžio, Šalčininkuose, Kupiškyje, o dabar Ignalinoje…“ Kiti svarsto, ką daryti ir patarinėja savo turtą (šiuo atveju avilius, bites ir medų) saugoti, pvz., gąsdindami neprašytas viešnias orinių ginklų šūviais. 

Meškos aplankė ir Bitininkystės muziejų 

Stripeikių kaime, Aukštaitijos nacionaliniame parke, veikiančio Senovinės bitininkystės muziejaus vadovė Danutė Indrašienė priminė, kad būtent pas juos prieš maždaug trejus metus taip pat buvo užfiksuota į Lietuvą atklydusi meška. „Esame netoli Baltarusijos pasienio, natūralu, kad pas mus atklydo meškos iš tos šalies. Bitininkystės muziejus yra tarp girių, pats Stripeikių kaimas, kur mes įsikūrę, retai gyvenamas. Tai čia pirmoji meška paliko pėdsakus. Medžiotojų kameros užfiksavo, kad ji visai netoli muziejaus – už kelių šimtų metrų stirnų šėrykloje įsikūrė ir, maitindamasi stirnoms skirtu maistu, gyveno. Avilių nelietė. O dabar, kaip matot iš S. Šimonėlio reportažo, meškutė įžūli – siaučia po avilius, nepaisant to, kad sodyba yra gyvenama“, – kalbėjo D. Indrašienė. 

Ar meškų Lietuvos miškuose išties daugėja? 

Gamtininkas Andrejus Gaidamavičius, jau prieš keletą metų sakė, kad Labanore apsigyvenus meškai, mums reikia susitaikyti su tuo, kad anksčiau ar vėliau jos sugrįš. „Sunku pasakyti, kiek jų dabar yra, niekas neskaičiavo. Bet kad jos pradėjo veistis Lietuvoje, tai patvirtintas faktas. Anksčiau buvo tik gandai, aš tuos duomenis renku, nes labai domiuosi. Dar 2009 m. Labanoro girioje buvo pastebėtas rudasis lokys su jaunikliu. Bet nebuvo nuotraukų – nebuvo įrodymų. O, va, šiais metais pirmą kartą su visais įrodymais turime faktą“, – kalbėjo gamtininkas. Pasak jo, jeigu matoma, kad žvėris pradėjo daugintis mūsų šalyje, jų gali ir daugėti. „Iš tiesų čia labai padėjo ta tvora tarp Lietuvos ir Baltarusijos. Anksčiau pas mus meškos, kurios dauginosi ten, tik užklysdavo. O paskui vėl sugrįždavo į Baltarusiją. Tačiau tuo metu meškos, kurios buvo užklydusios į Lietuvą, čia ir liko, šiąpus tvoros. Pastačius koncertiną, jos nebegalėjo grįžti atgal į Baltarusiją. Pasilikusios žiemoti mūsų krašte, Labanoro girioje, jos čia ėmė daugintis“, – pasakojo A. Gaidamavičius. 

Prieš trejus metus žiemą savo kaime jis taip pat sako radęs meškos pėdsakus.

„Vadinasi, jau tada jos žiemojo. Buvo švelni žiema. Paskui jau praktiškai kasmet Labanore mes tas meškas stebime. Paskutinį kartą mano kolegė, kuri irgi dirba Labanoro regioniniame parke, darydama paukščių apskaitą sutiko mešką, kuri nuo jos buvo maždaug už trijų metrų. Iš pradžių net nesuprato, kad ten meška, nes viskas vyko nendryne, jame ir buvo pasislėpusi. Tačiau, kai šalia pamatė meškos pėdsakus, suprato, kad matytas žvėris tikrai buvo meška. Ji išsigando po laiko, kai meškos jau nebebuvo“, – pasakojo gamtininkas. 

Bitininkams – kompensacijos 

Kalbėdamas apie po truputį augsiančią meškų populiaciją, A. Gaidamavičius perspėjo ir apie laukiančius pokyčius. Pirmiausia – bitininkus, į kurių avilius, kaip matyti iš šio savaitgalio vaizdų Didžiasalio sen., alkanos meškos kėsinasi ir turbūt kėsinsis dar ne kartą. „Lietuvoje nėra mados aptverti bitynus, kita vertus, nelabai ir aptversi bei apsaugosi nuo tokio gyvūno. Sunaikintus avilius reikia tiesiog nurašyti į nuostolius ir prašyti kompensacijos, nes meška yra saugomas gyvūnas, o visų saugomų gyvūnų padarytą žalą valstybė kompensuoja. Bitininkai iki šiol dėl tokios kompensacijos kreipdavosi labai retai, nes ir atvejų praktiškai nebuvo. Tuo metu Latvijoje tai gana dažnas dalykas“, – priminė gamtininkas, pasidalinęs ir savo kolegų iš Latvijos istorijomis apie meškas ir medų: „Viena kolegė man pasakojo, kad ten meškos gudrios: nusiridena avilį iki ežero, pamurkdo į vandenį. Pasiklauso – jeigu dar dūzgia bitės, dar pamurkdo. O kai jau nelieka bičių, tada krapšto medų. Bet iš tiesų meškos sėkmingai išsikrapšto medų ir su bitėmis. Ypač dabar, pavasarį, kai jos yra alkanos po žiemos ir ieško tokio kaloringo maisto.“ Anot jo, kol kas meškų padaryta žala tikrai nebus didelė: vienas kitas nukentėjęs bitynas, keletas papjautų gyvulių – kaip ir minėta, už visa tai galima gauti kompensaciją. 

Meškos sugrįžo po 100 metų 

Nepaisant paminėtų nuostolių, turėtume džiaugtis, kad į Lietuvą sugrįžo toks stambus gyvūnas. „Nuo paskutinės fiksuotos meškos Lietuvoje praėjo daugiau nei 100 metų. Vieni sako, kad Dzūkijoje, kiti – kad Labanoro girioje, dar caro laikais, nušauta paskutinė meška Lietuvoje. Iki šiol mes vieninteliai visame krašte neturėjome meškų: Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusijoje yra lokių, o Estijoje – net 500 pagal paskutinę statistiką. Ten žmonės taip prie jų pripratę, kad nekreipia dėmesio. Pvz., sėdi kokia meška avižų lauke ir nekreipia dėmesio į žmones, o jie – į tą mešką“, – pasakojo pašnekovas. Europoje ypač reti atvejai, kai meškos užpuola žmogų. „Žinoma, pasitaiko – pavyzdžiui, Slovakijoje dabar vienas atvejis nuskambėjo. Nežinau detalių, tačiau meška, ko gero, buvo išprovokuota, užspeista, nes paprastai ji vengia žmogaus. Todėl dažniausiai nukenčia medžiotojai, fotografai“, – sakė gamtininkas. Anot jo, meška žmogų gali pulti, gindama jauniklį: „Nereikia glostyti meškiuką, jei sutiksite miške, nes, ko gero, arti yra jo mama, kuri nusiteikusi jį ginti.“ 

Ką daryti ir ko nedaryti sutikus mešką? 

Lietuvoje daugėjant meškų, tad pravartu žinoti ir prisiminti patarimus, ką daryti, o ko – griežtai nedaryti, sutikus mešką.

„Šis gyvūnas bus vis dažniau sutinkamas, todėl reikia mokėti tas elgesio taisykles, kurių moko meškų jau turinčios šalys. Pvz., Lenkijoje kalnuose, kur gyvena meškos, turistams platinama tokia informacija: „Pamačius mešką reikia pradėti garsiai kalbėti. Meškų regėjimas prastas, todėl, matydamos stovintį padarą ant dviejų kojų, jos pirmiausia pagalvos, kad ten kita meška. O jos nekenčia kitų meškų savo teritorijoje. Todėl ji gali pabandyti arčiau prieiti pažiūrėti, ar tu nesi meška. Būtent todėl geriau iš anksto pradėti žmogaus balsu kalbėti, dainuoti ir taip parodyti, kad nesi meška. Jeigu meška visgi artinasi, pradėti dar garsiau kalbėti. O galiausiai – rėkti. Jokiu būdu nebėkite ir nelipkite į medį! Abiem atvejais sukelsime meškai medžiojimo instinktą. Be to, reikia žinoti, kad meška bėga greičiau už žmogų – gali išvystyti iki 60 km/val. greitį. Nėra tokia lėta, kaip atrodo. O į medį puikiai lipa.“ 

Šiaurės Amerikoje pateikiamos rekomendacijos, ką daryti, jei kontaktas su meška neišvengiamas: „Reikia atsigulti ant žemės embriono poza (keliais uždengti pilvą, o rankomis – kaklą, kur žaizdos gali būti mirtinos). Gulėti reikia nejudant. Meška apuosto, supranta, kad žmogus nekelia grėsmės ir pasitraukia. Reikia laukti, kol meška toli nueis (jos žmogus neturėtų matyti ar girdėti), nes per anksti atsikėlus, meška gali sugrįžti.

„Šiaurės Amerikoje meškos agresyvesnės nei Europoje. Pas mus meškų ir žmonių susidūrimų, kurie būtų baigęsi nelaime, praktiškai nėra. Laikantis pagarbaus atstumo, vengiant tų teritorijų, kur meškos yra, to tikrai išvengsi. Meškos paprastai renkasi atokesnes vietas – rezervatus, draustinius, į kuriuos turistams ir šiaip nėra ko eiti“, – kalbėjo gamtininkas. 

Parengta pagal Facebook ir 15min.lt 

S. Šimonėlio, 15min.lt ir Facebook nuotr.