Miškų Lietuvoje daugėja, bet ar gerai valdome savo žaliuosius plotus?

Lietuvos miškai yra neatsiejama mūsų gamtos dalis. Jie dengia daugiau nei trečdalį visos šalies teritorijos ir užima net 2210,4 tūkst. ha., o miškų plotas Lietuvoje stabiliai didėja nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Tai ne tik svarbi natūrali ekosistema, bet ir reikšmingas socialinis bei ekonominis išteklius. Miškai saugo biologinę įvairovę, teikia žaliavas, mažina klimato kaitos poveikį, o kartu yra ir žmonių gyvenimo dalis. 

Miškų skirstymas Lietuvoje 

Miškai Lietuvoje skirstomi į privačius ir valstybinius. Valstybiniai miškai – visų piliečių nuosavybė, valdoma valstybės vardu. Kita, privačių miškų kategorija – miškai priklausantys fiziniams arba juridiniams asmenimis.  

Visi besirūpinantys miškais yra įpareigoti laikytis Miškų įstatymo. Tai pagrindinis teisės aktas, numatantis miškų valdymo, naudojimo, atkūrimo ir saugojimo principus. Miškų įstatymas ir jo įgyvendinamieji teisės aktai užtikrina, kad miškai būtų tvarkomi tvariai, išlaikant jų ekologinę pusiausvyrą, ekonominę naudą ir socialinę reikšmę.  

Miškai pagal paskirtį ir apsaugos tikslus yra skirstomi į keturias grupes. Šis skirstymas padeda užtikrinti subalansuotą miškų naudojimą – kai kurie miškai labiau saugomi, o kituose leidžiama intensyvesnė ūkinė veikla: 

I grupė – labiausiai saugomi miškai, saugomi dėl svarbios gamtinės, mokslinės ar kultūrinės reikšmės. Šiuose miškuose draudžiami kirtimai ir bet kokia kita ūkinė veikla. Dažnai šie miškai yra griežtai saugomose teritorijose, pavyzdžiui, gamtos rezervatuose. 2024 m. duomenimis jie užėmė  27,6 tūkst. ha. 

II grupė – specialios paskirties miškai (ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai). Šiuose miškuose draudžiami plynieji kirtimai, tačiau leidžiama ribota ūkinė veikla, pavyzdžiui – sanitariniai, atvejiniai ar atrankiniai kirtimai. Šių miškų plotas 2024 m. duomenimis – 252 tūkst. ha. (IIA ir IIB grupės). 

III grupė – apsauginiai miškai. Jie atlieka apsauginę funkciją – saugo dirvožemį nuo erozijos, reguliuoja vandens režimą, saugo miestus, kelių aplinką, upių pakrantes. Tokiuose miškuose leidžiama ūkinė veikla, tačiau irgi su tam tikrais ribojimais, kad nebūtų pažeista jų apsauginė paskirtis. Pavyzdžiui, miškai palei Nemuną, miškai aplink miestus ar šlaituose dažnai priskiriami būtent šiai grupei. Šių miškų grupė 2024 m. duomenimis užėmė 282,8 tūkst. ha. 

IV grupė – ūkiniai miškai. Tai plačiausia ir ūkiškai svarbiausia miškų grupė. Juose leidžiama aktyvi ūkinė veikla – medienos kirtimas, atsodinimas, miško atnaujinimas. Visos veiklos vykdomos pagal miškotvarkos planus.  Dauguma valstybinių ir privačių miškų priklauso būtent šiai grupei. IV grupės miškai 2024 m. užėmė 1647,9 tūkst. ha. 

Miškų išpirkimas ir valstybės parama 

Valstybė gali nuspręsti pirkti mišką iš privataus asmens tuo atveju, jei tai yra viešojo intereso klausimas. Miško kaina visuomet turi atitikti objektyvias vertinimo normas, taip užtikrinant, kad abu, tiek pardavėjas, tiek valstybė, gaus sąžiningą sandorį.  

2024 m. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba valstybės naudai išpirko 14 gamtiniu požiūriu vertingų miško sklypų. Miško savininkams buvo sumokėta daugiau kaip 827 500 eurų. Išpirkus šiuos sklypus, jie tampa valstybės nuosavybe ir yra apsaugoti nuo ūkinės veiklos. Tai padeda išsaugoti Europos Bendrijos svarbos miško buveines bei saugomas rūšis. 

Valstybinių miškų urėdija kasmet įsigyja privačios žemės sklypus miškui veisti, siekiant didinti Lietuvos miškingumą. Privatūs asmenys taip pat skatinami veisti mišką, jiems teikiamos kasmetinės įvesto miško priežiūros, apsaugos ir ugdymo arba vienkartinės miško veisimo paramos. Dotacijos gyventojams skiriamos ir medžių savaiminukų išsaugojimui. Su šiomis sąlygomis galima susipažinti čia. 

Kas Lietuvoje atsakingas už miškų priežiūrą?  

Už miškų apsaugą, naudojimą ir priežiūrą atsakingos kelios pagrindinės įstaigos, kurios užtikrina, kad miškai būtų tvarkomi tvariai ir atsakingai. 

Aplinkos ministerija formuoja valstybės politiką aplinkosaugos srityje ir yra atsakinga už miškų ūkio politiką. Ji rengia teisės aktus, reglamentuojančius miškų naudojimą, priežiūrą, kirtimus bei atkūrimą. Jos veikla užtikrina, kad šalies miškai būtų tvarkomi ne tik ekonomiškai, bet ir atsižvelgiant į ekologinius bei visuomeninius poreikius. 

Miškų tvarkymą prižiūri Valstybinė miškų tarnyba (VMT). Ši įstaiga atsakinga už miškų kontrolę – tikrina, ar miškai kertami ir atkuriami laikantis įstatymų, išduoda leidimus kirtimui, tvarko miškų kadastrą ir miškotvarkos dokumentus. Be to, VMT teikia konsultacijas miško savininkams, ypač tiems, kurie valdo privačius miškus. 

Valstybinių miškų urėdija (VMU) tiesiogiai prižiūri ir tvarko visus valstybinius miškus Lietuvoje. Ji atsakinga už medienos ruošą, miško atkūrimą, sodinimą, rekreacinių zonų įrengimą, gaisrų prevenciją bei biologinės įvairovės išsaugojimą.  

Už pažeidimų prevenciją ir kontrolę atsakingas Aplinkos apsaugos departamentas (AAD). Ši įstaiga prižiūri, kad nebūtų vykdoma neteisėta veikla miškuose – pavyzdžiui, neleistinas kirtimas, šiukšlinimas, gyvūnijos trikdymas. AAD taip pat reaguoja į gyventojų pranešimus ir skiria baudas už pažeidimus gamtoje. 

Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) nėra susijusi su miškų veikla, tačiau ji priima sprendimus  žemės naudojimo klausimais. NŽT nustato, kokia yra konkretaus sklypo paskirtis, taip pat sprendžia klausimus, susijusius su miško paskirties keitimu, kai, pavyzdžiui, planuojama statyba ar kita veikla. 

Prie miškų apsaugos prisideda ir mokslo institucijos bei nevyriausybinės organizacijos, kurios vykdo tyrimus, rūpinasi gamtos paveldu ir viešina aplinkosaugos svarbą. Keletas tokių: Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras (LAMMC), Baltijos aplinkos forumas, Lietuvos ornitologų draugija ir kt.