Interviu su ministru K. Navicku: ekoschemos, pievos ir kaip mažinti susipriešinimą tarp miesto ir kaimo
Ūkininkai vis daugiau ir atidžiau domisi, kokių reikalavimų reikės laikytis jau nuo kitų metų bei kaip juos įgyvendinti. Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas sako, kad nemaža dalis ūkininkų, pavyzdžiui, ekoschemų įgyvendinimui yra pasiruošę, o kiti aktyviai domisi. Kas laukia daugiamečių pievų ir ar pavyko rasti dialogą su žemdirbiais?
Kai kurie ūkininkai, pastaruoju metu protestavę prie ministerijos, teigia, kad jų netenkina ministerijos sprendimai. Kaip pats jūs įvertintumėte santykius su ūkininkais kadencijos pradžioje ir dabar?
Pasikeitė tikrai iš tokių neapibrėžtų į apibrėžtus ir konstruktyvius. Matau stipriai pagerėjusį bendradarbiavimą, ką aš visada vertinau ir vertinsiu nuo kadencijos pradžios. Atsiranda konkretumo, įvardijamos konkrečios problemos, kurias sprendžiame. O ūkininkų, akivaizdu, matyt, netenkina pokyčių tempai. Jie netenkina ir manęs. Bet darome tai, ką galime daryti, nes visa teisėkūra turi tam tikrą inerciją ir labai sunku pakeisti nusistovėjusias tam tikrus, blogąja prasme, kultūrinius įpročius.
Manau, kad pokyčiai vyksta. Jie, gerąja prasme, pasijaus labai stipriai nuo kitų metų, kai prasidės naujo Strateginio plano įgyvendinimas. Kai kurie pokyčiai galbūt turės ir ilgesnę perspektyvą keistis. Ir aš manau, kad taip, kaip mes matome tuos dalykus, kuriuose mes sutariame, problemas, kurias įsivardiname, mes judame pokyčių link.
Europos Komisija patvirtino Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023-2027-ųjų strateginį planą. Kuriose srityse, jūsų akimis, Strateginis planas padės pasiekti didžiausią proveržį?
Mes tikimės, kad plano įgyvendinimo išdavoje mes turėsime didesnį socialinį teisingumą. Labai daug yra sudėta palankesnių priemonių smulkiausiems ūkiams, jauniesiems ūkininkams. Tai ir palankesnės išmokos ir už pirmuosius hektarus, palankesnė parama jauniesiems ūkininkams. Šio pokyčio mes norime. Kalbant apie investicijas, jau ir pereinamuoju laikotarpiu, tai yra šiais metais skiriame daug dėmesio ankštinių kultūrų perdirbimui. Nes ankštinės kultūros reikalingos dirvožemio stabilumui užtikrinti. Ir tą ketiname tęsti.
Taip pat sudėliojome prioritetus toms maisto gamybos sritims, kurių mums dar trūksta. Tai daržovių, mėsos sektoriai. Tai šiuos prioritetus stengsimės išlaikyti.
Kas taip pat esmingai keičiasi nuo kitų metų įsigaliojus Strateginio plano nuostatoms, tai moderniuose augalininkystės ūkiuose, kurie taikė dirvožemio stabilumo, augalų sveikatos priemones, yra numatytos ekoschemos. Už jas bus galima gauti teisingą atlyginimą.
Praėjusį penktadienį lankėtės Pagėgių savivaldybėje, kurioje daugiausia smulkūs ir vidutiniai pienininkystės ūkiai. Naujajame finansiniame laikotarpyje – jauniesiems ūkininkams, smulkiems ir vidutiniams, pienininkystės ūkiams skiriamas prioritetas. Kokia šių ūkių ateitis, jūsų nuomone?
Kalbant apie pieno ūkius, ūkininkai, kurie mato ilgalaikę perspektyvą ir investuoja į pastatų, įrangos modernizavimą, tai tokių ūkių mačiau ir Pagėgių savivaldybėje. Kalbėjomės su jaunesnio amžiaus ūkininkais, kurie perima iš tėvų patirtį, visi jie kalba apie modernizavimą, nes smulkūs ūkiai ir ypač Pagėgiuose, fermos pastatytos, bet nepritaikytos šiuolaikiniams įrenginiams, neatitinka gyvūnų gerovės reikalavimų. Patys ūkininkai mato, kad rajonuose mažėja darbo rankų, reikia investuoti į automatines šėrimo, pašarų gamybos linijas, melžimo įrangą ir pan.
Tai ateitis yra tokia, kad modernizavimui ūkiai yra pasirengę arba pradėjo modernizuotis. Aišku, yra liūdnoji dalis, kad yra ūkių, kuriuose nėra kam perduoti patirties ir tokie ūkiai, matyt, arba bus išformuoti, arba parduoti.
Strateginiame plane aplinkosauginės naujovės – nauji Geros agrarinės ir aplinkosauginės būklės reikalavimai ir ekoschemos. Jei pirmųjų, GAAB reikalavimų, ūkininkams privaloma laikytis, ekoschemas jie rinksis savo nuožiūra. Yra nuogąstavimų, kad ekoschemų ūkininkai nesirinks ir netaikys savo ūkiuose – kaip paragintumėte ūkininkus dalyvauti šiose priemonėse?
Nedaryčiau tokios prielaidos. Projektuodami ekoschemas, sudėjome atsargesnius scenarijus. Bet kiek man tenka susitikinėti rajonuose su ūkininkais, įskaitant ir vakar susitikime Klaipėdos rajone, ūkininkų ekoschemos negąsdina. Klausia labai specifinių, tikslių klausimų. Tai rodo, kad jie labai įsigilinę ir galvoja apie savo ūkio konkrečius dalykus. Tad nematau prielaidų, kad jos (ekoschemos) bus nepopuliarios. Juolab kad nemaža dalis modernių, pelningų ūkių, tas ekoschemas jau taikė dar iki jų atsiradimo.
Ekoschemos yra instrumentas, kuris kompensuos pastangas saugant dirvožemį, saugant gamtą. Ir aš manau, kad čia žemės ūkis tik išloš.
Jūs pats regionuose susitikimuose su ūkininkais pristatote naujojo Strateginio plano reikalavimus, girdite jų nuogąstavimus. Kas daugiausia nerimo kelia žemdirbiams? O gal kaip tik jiems jau viskas aišku?
Toli gražu nėra aišku. Labai daug yra specifinių klausimų, pvz., kaip deklaruoti melioracijos griovius, kaip subraižyti plotus, atsėliavimo dalykai. Tad yra daug specifinių klausimų, kurie kyla iš konkretaus ūkio struktūros ir tas rodo, kad ūkininkai galvoja bei planuoja.
Tuos klausimus, į kuriuos negalime atsakyti, mes keliame į taisykles. Kaip tik šiandien vyks pirmas susitikimas su socialiniais partneriais dėl valdymo ir GAAB (Gerosios agrarinės aplinkosauginės būklės) reikalavimų taisyklių aptarimo bei susiderinimo.
Artimiausiu metu vyks ir dėl tų pačių ekoschemų taisyklių. Tad tai, ką mes girdime, visas pastabas pasižymime ir jas įkelsime į taisykles.
Viešojoje erdvėje minimi įvairūs skaičiai, kiek ūkininkams gali tekti atkurti daugiamečių pievų ir ganyklų – nuo dešimčių iki šimtų tūkstančių hektarų. Ar jau žinoma, kiek? Ir kaip bus sprendžiama ši per dešimtmečius susidariusi problema?
Ši problema bus sprendžiama keliais būdais. Jau yra susitarta su Europos Komisija, kad nuo kitų metų Strateginiame plane mes išplečiame daugiamečių pievų ir ganyklų apibrėžimą ir galima deklaruoti pievas, ką labai skatinu daryti dėl tų pievų, kurios yra naudojamos galvijininkystei - pievos, kurias bus galima atnaujinti, manau, tai yra esminis pokytis. Nes žinia, kurią mes siunčiame pirmiausiai Europos Komisijai, yra ta, jog mes turime pievų ir nebėgame nuo savo įsipareigojimų, prisiimtų 2004 m. Tačiau leiskite mus deklaruoti tai, kas yra naudojama. Tad šį mūsų prašymą EK išgirdo ir tikimės, kad ši problema išsispręs iš esmės.
Kalbant apie šiais metais reikalavimą atkurti pievas, tai pievų atkurti nereikės. Bet tai nereiškia, kad galima dar kartą „pasikinkyti“ plūgus ir suarti likusias pievas. Tikrai ne, nes tas įsipareigojimas lieka ir įspėjimai gali būti išsiųsti tiems ūkininkams, kurie šiais metais perėjo referencinius dydžius. Nes valstybė šiais metais prisiėmė įsipareigojimus ir nepaisant susitarimo su EK, jei tie dydžiai bus tokie, kokių negalėsime suvaldyti, tai atsakomybe turėsime dalintis su ūkininkais.
Ūkininkai piktinasi, kad viešojoje erdvėje žemės ūkis yra įvardinamas kaip teršėjas, (pirmiausia, dėl nesubalansuoto mineralinių trąšų naudojimo, turinčio įtakos vandenų būklei, bei didžiausių po energetikos ir transporto sektorių ŠESD emisijų). Jūs ne kartą esate minėjęs, kad parama žemės ūkiui turėtų prisidėti prie viešųjų gėrybių kūrimo, taip pat ir sveikatai palankaus, aplinką tausojančio maisto gamybos. Kaip subalansuoti šiuos požiūrius?
Tai pirmiausiai reikia keisti požiūrį. Ir tas esmines prieštaras tarp maisto valgytojo ir maisto gamintojo. Visi šia grandine esame tiesiogiai susiję. Tad tas, kas teigia, kad žemės ūkis yra didžiausias teršėjas, tai man kyla kontraklausimas – kodėl mes valgome tą „didžiausio teršėjo“ maistą. Tai šis požiūris turėtų keistis. Skatinu ir skatinsime šią takoskyrą sumažinti, pavyzdžiui, per tas pačias ekoschemas, valdymo reikalavimus. Strateginio plano nuostatos veda į tos pačios organinės anglies, maistinių medžiagų panaudojimą augalams, išsiplovimo į paviršinius vandenis sumažinimą ir, kas yra svarbiausia augalininkystės sektoriams, tai išsaugoti pagrindinį šaltinį – dirvožemį.
Manau, kad tos priemonės yra suderinamos, takoskyras reikia mažinti. Kviečiu visuomenę bei ūkininkus susipriešinimą sumažinti per tai, kad esame susieti pasitikėjimu, vartodami ūkininkų užaugintą maistą.
