VMVT klausia smulkiųjų gamintojų, kas jiems neaišku: ūkininkai sako, kad problema – ne tik informacijos trūkumas

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) pradėjo apklausą, kuria smulkieji maisto gamintojai kviečiami įvardyti, kokie teisės aktų reikalavimai jiems kelia daugiausia klausimų. Tarnyba pati pripažįsta, kad maisto saugos, higienos ar ženklinimo taisyklių neaiškumas mažiesiems gamintojams gali stabdyti veiklą arba pareikalauti papildomų laiko ir finansinių išteklių.

Tačiau kalbinti smulkieji maisto gamintojai sako, kad problema ne visada slypi vien informacijos pateikime. Daliai jų daugiausia klausimų kelia tai, kaip reikalavimai taikomi praktikoje, kiek dokumentų tenka pildyti ir ar kontrolė iš tiesų proporcinga mažos apimties gamybai.

„Pradžioje ir pati VMVT nežinojo, nuo ko pradėti“

Vaisių ir uogų perdirbimu užsiimanti ūkininkė Genovaitė Sakalauskienė veiklą pradėjo 2016 metais. Ji prisimena, kad tuo metu tokia veikla dar buvo gana nauja.

„Pradžia buvo sudėtinga, nes niekas iš ūkininkų neturėjo perdirbimo – buvo tik pieno perdirbėjai, o vaisių, uogų perdirbimo niekas nevykdė. Tai tikrai buvo sudėtinga, nes ir pati VMVT nežinojo, nuo ko pradėti. Nebuvo paruošti reglamentai“, – pasakoja ūkininkė. Vis dėlto, anot jos, didžiausi sunkumai buvo tik pradžioje.

„Pati pasiruošiau taisykles, pagal kurias dirbsiu, ir gavau leidimą. Nepasakyčiau, kad tai buvo labai didelis iššūkis“, – sako ji.

Šiandien, pasak G. Sakalauskienės, reikalavimų ir dokumentų tikrai netrūksta, ypač užsiimant ekologine gamyba.

„Atsiranda papildomų reikalavimų, kai ekologine gamyba užsiimu. Kontrolė yra ne tai kad griežtesnė, bet tiesiog kitokia. Reikalavimų, dokumentų ir, be abejo, biurokratijos yra daug, bet kaip ir visur“, – kalba ūkininkė.

„Reikalavimai taikomi tokie, kaip ir didelėms įmonėms“

Kitas kalbintas pieno perdirbimu užsiimantis ūkininkas iš Marijampolės regiono, prašęs jo neįvardyti, sako, kad smulkiam gamintojui daugiausia klausimų kyla tada, kai reikalavimai atrodo perkelti iš didesnių įmonių praktikos.

„Finansinių išteklių visuomet pareikalauja. Kiek teko susidurti, pirmiausia sutrikdė tai, kad reikalavimai taikomi tokie, kaip ir didelėms įmonėms“, – pasakoja ūkininkas.

Kaip pavyzdį jis mini atsekamumo ir partijos numerio reikalavimus.

„Konkrečiai susidūriau su reikalavimais dėl atsekamumo ir partijos numerio – buvo reikalauta pasiruošti taip, kaip tai daroma didelėse įmonėse. Nustebau, nes tikrai nežinojau, kaip tokį kriterijų įgyvendinti“, – kalba pašnekovas.

Vis dėlto jis pabrėžia nemanantis, kad visi reikalavimai yra pertekliniai.

„Negaliu pasakyti, kad reikalavimai būtų pertekliniai. Tik dėl kai kurių žurnalų pildymų – na, kai kurių gal ir galėtų nebūti, nes realiai jie pačios situacijos nekeičia“, – pažymi ūkininkas.

„Kai kurie žurnalai nieko nepagerina, tik atima laiką“

Pieno perdirbėjas sako, kad daugiausia abejonių kelia dalis privalomų registracijos žurnalų.

„Pavyzdžiui, pieno temperatūros registravimas šaldytuve. Jiems gal tiesiog reikia popierių prisisegti, o realiai – kuris gamintojas nori, kad jo pienas sugestų? Nė vienas“, – sako jis. Anot pašnekovo, galutinė atsakomybė vis tiek tenka pačiam gamintojui.

„Jeigu pienas sugedo ir reikia, pavyzdžiui, gaminti sūrį, taigi nieko iš sugedusio pieno nebepagaminsi. Pienas pilamas lauk. Todėl kai kurie žurnalai, jų pildymas, nepagerina nieko, o laiko atima“, – teigia ūkininkas.

„Realiai reikėtų peržiūrėti dokumentaciją ir ją įvertinti, dalis jos tikrai yra perteklinė. Pavyzdžiui, graužikų žurnalas, pieno šaldytuvų registravimo žurnalas, kitų patalpų temperatūrų registravimo žurnalas“, – vardija jis.

„Sakyčiau, 70 proc. kontroliuoja ir 30 proc. konsultuoja“

Nors ūkininkas sako, kad patikrinimai jo ūkyje paprastai praeidavo sklandžiai, jis vis dėlto mano, kad institucijos veikloje kontrolės daugiau nei konsultavimo.

„Sakyčiau, kad kokia 70 proc. kontroliuoja ir 30 proc. konsultuoja. O konsultuoja tuomet, kai pas tave kažką randa ir pasako, kur pasiskaityti“, – sako pašnekovas. Jis prisimena ir patirtį dėl ženklinimo.

„Turėjau pradžioje daug klausimų dėl ženklinimo, nuėjau į VMVT, susitarėme dėl to ženklinimo, pasidariau etikečių, nuvažiavau į kitą miestą prekiauti ir sako – blogai, pasidėk tas etiketes. Po to, kai paprašiau, kad man raštu parašytų, kokie reikalavimai, raštu parašyti atsisakė. Turėjau išsimesti visas etiketes ir persidaryti iš naujo, nors jau ir pirmosios buvo derintos su VMVT“, – pasakoja ūkininkas. Anot jo, gerai būtų, jei patikros bent dalinai būtų derinamos.

„Ne kartą teko tiesiog keisti planus dėl atvykusių tikrintojų. Esu tikras, kad tie, pas kuriuos blogai, blogai rastų ir atvykę susitarę. Jei neturi reikiamos įrangos ar sienos aptrupėjusios, per savaitę ar dvi nepataisysi“, – sako pieno perdirbėjas.

Siūlo leisti skersti gyvulius ūkyje

Ūkininkas Valentas Streikus sako, kad pildant dokumentus internetu didelių problemų neturėjo.

„Ką pildžiau internetu – viskas paprasta. Užpildai formas, pateiki ir viskas gerai“, – sako jis. Tačiau, jo nuomone, smulkiems gamintojams būtų svarbu turėti daugiau galimybių realizuoti savo produkciją be priklausomybės nuo stambių grandinės dalyvių.

„Mano nuomone, kas galėtų būti paprasčiau – tai leisti gyvulius skersti ūkyje ir vartotojams pateikti tokį raštą, jeigu vartotojai sutinka patys jį tokį pirkti. Tai yra aiškiai apibrėžti, kad gyvulys skerstas ūkyje, ne skerdykloje“, – svarsto ūkininkas.

Jo teigimu, jei pirkėjas pasitiki gamintoju ir žino, kur bei kaip gyvulys buvo paskerstas, toks modelis galėtų atverti daugiau galimybių smulkiesiems.

„Taip rinkoje atsirastų tikrai daugiau sveikos, geros mėsos ir išeitų apeiti stambiąsias skerdyklas, kurios yra monopolininkės. Man atrodo, nuo to būtų tik geriau“, – įsitikinęs V. Streikus. Dėl ženklinimo ar kontrolės jis didelių priekaištų neturi.

„Iššūkių yra, bet viskas sąlyginai tvarkinga ir aišku“, – sako ūkininkas.

VMVT: kol kas aiškinsis, kur kyla daugiausia sunkumų

„Teisės aktuose nustatyti reikalavimai, kurių maisto gamintojai turi laikytis, tačiau gamintojams kyla klausimų, kaip įgyvendinti šiuos reikalavimus savo vykdomoje veikloje. VMVT apie tokius neaiškumus sužino iš gaunamų paklausimų ir vykdydama ūkio subjektų veiklos priežiūrą“, – motyvą pradėti apklausą aiškina VMVT.

Paklausta, ar didesnė problema yra neaiškiai pateikta informacija, ar patys reikalavimai, kurie mažiesiems gali būti per sudėtingi ir per brangūs, VMVT konkretaus atsakymo kol kas nepateikia.

„Apklausos tikslas ir yra išsiaiškinti, ar sunkumų daugiau kyla dėl nepakankamai aiškiai išdėstytų reikalavimų, reikalavimų praktinio įgyvendinimo ar metodinės informacijos trūkumo, ar kitų priežasčių. Tai bus galima aiškiau įvertinti surinkus ir išanalizavus apklausos rezultatus“, – atsakyme nurodo tarnyba.

VMVT taip pat teigia kol kas, kol duomenų rinkimo etapas dar nebaigtas, negalinti įvardyti, kurios sritys smulkiesiems gamintojams kelia daugiausia sunkumų.

Teisės aktų keitimo galimybės neatmeta

VMVT sako, kad apklausos rezultatai lems, kokių priemonių bus imamasi. Jei paaiškės, kad pagrindinė problema yra informacijos ar praktinių pavyzdžių trūkumas, bus tobulinama informacinė ir metodinė medžiaga. Tačiau tarnyba neatmeta ir platesnių pakeitimų.

„Jei rezultatai rodys, kad pagrindiniai klausimai kyla dėl neaiškaus teisinio reguliavimo, neatmetame ir nacionalinių teisės aktų keitimo galimybės“, – teigia VMVT.

Vis dėlto tarnyba pripažįsta neturinti duomenų, kiek smulkiųjų gamintojų nepradėjo veiklos, ją sustabdė ar jos neplėtė būtent dėl teisės aktų reikalavimų neaiškumo arba administracinės naštos.

„Informacija apie priežastis, dėl kurių ūkio subjektas nusprendžia nutraukti, sustabdyti ar neplėsti veiklos, nėra renkama“, – nurodo VMVT. Tarnyba pabrėžia, kad apklausa nėra tik nuomonės išklausymas.

„Numatyta ne tik atlikti apklausą, bet ir apibendrinti jos rezultatus bei pateikti siūlymus, kaip tobulinti VMVT parengtus teisės aktus, metodinę medžiagą, organizuoti mokymus, nukreiptus į daugiausiai klausimų susilaukiančias temas“, – aiškina VMVT.