Kazitiškyje nuskintos pirmojo šilauogių festivalio uogos

Kazitiškyje, Aleknų ūkyje, pirmą kartą Ignalinos krašte (sako, kad net ir Lietuvoje) organizuotas Šilauogių festivalis. Tai buvo pirmasis projekto „ART(I)GNALINA“ renginys. Iškart reikėtų pasakyti, tą pakartojo ir į šventę užsukęs rajono meras Laimutis Ragaišis, kad pirmas blynas neprisvilo. Dalyvavo nemenkas būrys dalyvių, nors šilauogių ūkio šeimininkai tikėjosi bent šimto sulaukti. Buvo daug veiksmo: pasakojimų, žaidimų, muzikos, uogavimo, uogų ragavimo, geros nuotaikos, vyko aukcionas, kuriame varžytasi dėl tris kilogramus sveriančio šilauogių krepšelio. Varžytis pradėta nuo 1 euro, o krepšelis nupirktas už 36 eurus. Jį įsigijo Elena Risakovienė iš Vidiškių. Aukciono finiše ji varžėsi su rajono meru. Šio paskutinė pasiūlyta kaina buvo 35 eurai, Elena pridėjo dar vieną ir laimėjo. Visa tai ji komentavo taip: „Aš ne uogų labai norėjau, man labai knietėjo aukcioną laimėti…“

Kas sugalvojo rengti tokį uoginį festivalį? Ignalinos kultūros centro (IKC) direktorė Asta Sieliūnienė sakė, kad būtent Kultūros centras, o pirmoji mintis, pasak mero, atėjo iš IKC Kazitiškio padalinio darbuotojos Danutės. Pasak A. Sieliūnienės, sumanymas pavyko, Aleknų ūkio šeimininkai festivalį mielai sutiko priimti, o jį bandys padaryti tradiciniu. Rajone yra penketas stipresnių šilauogių ūkių, tad festivaliai galėtų vykti vis kitame ūkyje. Toks festivalis – naujiena. Lietuvoje vyksta vyšnių, agurkų ir kitokios šventės, o šilauogių nebuvo. 

Festivalį ir jo dalyvius pasveikinęs Kazitiškio seniūnas Drąsutis Jelinskas linkėjo atvykusiems neužmirštamų įspūdžių, dėkojo šeimininkams Aleknoms ne tik už tai, kad festivalį priėmė, bet ypač už tai, kad kazitiškiečius išmokė auginti šilauoges.

Rajono meras L. Ragaišis sakė, kad čia jaučiasi kaip namuose, nes Kazitiškio kraštas jam yra ne svetimas, jaunystėje jis jam yra atidavęs nemažai laiko ir sveikatos. „Šiandien norėčiau pagerbti tuos, kurie daugiausia prisidėjo prie šio festivalio rengimo. Ačiū seniūnui Drąsučiui, kultūros darbuotojai Danutei, o ypač palaikymo komandai – Aleknų ir Rimšelių ūkiams. O kalbant apie ateitį – visiems sveikatos, ukvatos ir kad šis festivalis taptų tradiciniu. Kasmet rugpjūčio vidury, prieš Stripeikių Medkopį…“ Palaikymo komandos atstovams meras įteikė savo dovanų. 

O šventės vedėja Jurgita ant scenos pasikvietė ūkio šeimininkę Gražiną Aleknaitę. Ji papasakojo, kaip buvo kuriamas jų ūkis, kokie džiaugsmai ir sunkumai lydėjo. „Mūsų šilauogių ūkis gimė tada, kai brolis, užsiėmęs tradiciniu ūkininkavimu, vienais metais gavo ne du tūkstančius eurų pelno, o du tūkstančius nuostolio. Klausia – ką daryti? Sakau, darykim ką nors. Dabar populiaru šilauoges auginti, gal pabandom? Taip ir nutarėm. Ne taip lengva buvo gauti žemės. Tėvai skyrė 40 arų žemės gabaliuką, kuriame net bulvės blogai derėjo. Sodinom krūmus kaip išmanėm, daug skaitėm, domėjomės, klausėmės kitų. Po poros metų pasodinom dar gabaliuką, po ketverių – dar vieną… Dabar turim septynis gabaliukus uogynų, kurių bendras plotas beveik trys hektarai. Dabar mūsų šilauogėms jau 18 metų.

Dažnas klausia, kiek laiko reikia laukti, kad uogas skintum ne paragavimui, o jau kibirais? Laukimas ilgas. Po dvejų metų dar tik ragausi, o po penkerių jau į uogyną gali eiti su kibirėliu. Pastebime, kad žmonėms uogos patinka. Atvažiuoja, vaikšto, stebi. Daugeliui atrodo, kad šilauogės visos vienodos, bet iš tikrųjų yra daug jų veislių. Vienos rūgštesnės, kitos saldesnės, vienos didesnės, kitos mažesnės. Skiriasi ir išvaizda. Mūsų ūkyje auga ir dera dešimties veislių uogos. Ir tai gerai, kai uogos skirtingų veislių, jos greitai susidraugauja.“

Vedėjai paklausus – kam daugiau uogų tenka: žmonėms ar paukščiams ir kas šeimininkus dažnai prajuokina, G. Aleknaitė sakė: „Uogų visiems užtenka: ir žmonėms, taip pat ir paukščiams. Dažnos uogyne lapės, lanko janotai (usūriniai šunys). Prieš savaitę po krūmu radome miegantį janoto jauniklį, kuris buvo labai nepatenkintas, kai jį pabudinome. O kas juokinga? Kai skinti uogų atvažiuoja dvimetriniai vyrai, apsiavę didelius aulinius batus. Galvoja, kad šilauogės auga kokiame pelkyne, gyvatyne. Apie šilauoges sklando ir daug mitų. Daugelis įsitikinę, kad šilauogėms reikia rūgščios žemės. Nebūtinai. Joms reikia durpių ir labai daug vandens. Laistyti gausiai. Dar reikia daug meilės, be kurios uogų nebus, nes prižiūrint negalima pavargti. Dar reikia vėjo ir… varnų, ir viską laiku daryti.“ 

Ponia Gražina sakė, kad ypač geras derlius buvo pernai. Šiemet tik trečdalis pernykščio. Šalnos „padėjo“. Ji pasakojo, kad gerai, kai būna ilgas uogų sezonas. Pernai jis baigėsi rugpjūčio 15, o buvo metų, kai uogauta iki rugsėjo vidurio. Šiemet sezonas pradėtas liepos 20 d., o būdavo ir liepos pirmoji. 

Ką dar pamatėme, patyrėme? Tautodailininkė, kūrinių iš žolynų autorė Gintvilė Giedraitienė-Giedražolė leidosi į pažintį su gamtos kūryba ir senaisiais amatais. Šventės metu šeimas subūrė smagūs „Margo miško“ tradiciniai lauko žaidimai, koncertavo Ignalinos r. kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Ringė“ bei tautiška kapelija „Sutaras“ iš Vilniaus, festivalio metu savo produkcija prekiavo ūkininkai, festivalio dalyviai vaišinti šilauogėmis ir jų sultimis, galima buvo laisvai vaikščioti po tuos tris hektarus uogynų ir vaišintis nuo krūmo. „Smaližiaus furgonėlis“ gamino ledus su šilauogėmis. Perkant didelių šilauogių kilogramas kainavo 8 eurus.

Iki kitos šilauogių fiestos! Ji galimai gali vykti ne būtinai vėl Kazitiškyje, o kitame ūkyje. Kalba sukosi apie R. Zigmanto šilauogių ūkį Daugėliškio seniūnijoje.