Sugardo ežeras – žemėtvarkininkų sukurtoje blokadoje
Ši istorija prasidėjo seniai, prieš ketvirtį amžiaus. Dar 2002 m. tuometis rajono laikraštis rašė apie situaciją Serapiniškėje prie Sugardo ežero. Tuomet pačiame įkarštyje šėlo žemės privatizavimo vajus. Suprantantys reikalo esmę ir kišenėje turėję šlamančių, su pagreičiu šoko privatizuoti ežerų, šiuo atveju Sugardo ežero, pakrantes. Jiems neretai „talkino“ kai kurie žemėtvarkininkai, tuomet ir „priskaldę žalių malkų“, nuo kurių dūmų kartu iki šiol. Jie braižė žemės planus, neretai nepalikdami jokių privažiavimo, priėjimo servitutinių (visiems prieinamų) kelių prie ežerų vietiniams gyventojams, kurie nesumojo, neturėjo galimybių tuomet įsigyti žemės, atsiremiančios į ežerus. Tokia situacija susiformavo ir prie Sugardo nuo Serapiniškės pusės: čia gyvenantys žmonės, visą gyvenimą laisvai ėję maudytis ir žvejoti į Sugardą, liko už visus priėjimus prie ežero užtvėrusių tvorų ir grandinių linijos…
Tokia padėtis Serapiniškėje tęsiasi iki šiol. Dėl to vietiniai keiksnoja vieną buvusią Kazitiškio seniūnijos žemėtvarkininkę Oną V., kuri vieną geriausių žemės kąsnelių prie Sugardo tuomet privatizavo pati, nors tas sklypas, sako, labiau priklausė kitam vietiniam gyventojui (jis, lankantis Serapiniškėje, tai patvirtino). Pasiėmusi tą paklausų ežero pusiasalio smaigalį, žemėtvarkininkė 2002 m. pardavė jį visaginiečiui Sergejui T. Kaip rašoma laikraštyje, už 2000 litų, nors sklypo vertė dokumentuose buvo nurodyta 4278 litai, o pats Sergejus tuomet burbtelėjo, kad pirko už tris ir mokėjo ne litais. Būtent per šį sklypą dabar galima būtų įrengti tą servitutą. Bet tai buvo jau seniai, sklypai per tą laiką buvo parduodami, perparduodami, tačiau privažiavimo prie ežero galimybių tai nepakeitė. Sugardas tebėra dokumentinėje žemėtvarkininkų sukurtoje blokadoje ir vietiniams neprieinamas. Šventės ir sezoniniai renginiai
Į redakciją kreipęsis Juozas Bartaška iš Serapiniškei gretimo Pažieviškės kaimo sako, kad pradžioje prie ežero patekdavome per vieno pažįstamo sklypo savininko kiemą, jis leisdavo, bet ta sodyba buvo parduota ir naujasis savininkas pakabino spyną. „Privažiavimų buvo ir daugiau, iš viso devyni, bet dabar visi jie užtverti, užrakinti. Šį sausį kreipėmės į Kazitiškio seniūniją, rajono savivaldybę, surinkome 13 parašų, tačiau visi tik rankomis skėsčioja, nes norint dabar įrengti privažiavimo kelią prie Sugardo, reikia, pirma, sutikimo vieno iš žemės savininkų, antra, reikia iš sutikusio išpirkti jo žemės, reikalingos keliui nutiesti, dalį, trečia, kainuotų ir tokio kelio įrengimas per šlapią pievą (ilgis – iki 200 m). Ko gero, ši misija sunkiai įmanoma…“.
Į rajono savivaldybę dėl servitutinio kelio nustatymo viešam priėjimui prie Sugardo ežero šį sausį kreipėsi ir Kazitiškio seniūnas Drąsutis Jelinskas. Jo raštas nukeliavo ir į Nacionalinę žemės tarnybą (NŽT). Ši, kaip ir dera biurokratams, atsirašė ilgais raštais. Konstatavo, kad servitutinis kelias iki Sugardo ež. nėra suprojektuotas ir numatytas. Toliau raštus pasirašiusi NŽT Panevėžio apygardos žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus vyresnioji patarėja Vida Kavaliauskienė rašte ilgai postringauja apie įstatymo dėl paviršinio vandens telkinio pakrantės apsauginių juostų nustatymo ir elgesio jose nuostatas, skundo autorius moko elgesio taisyklių ežerų pakrantėse, primena, kad per privačias teritorijas be jų savininkų leidimo vaikščioti negalima ir taip toliau, ir panašiai. Tarsi apie tai buvo klausta. O kaip vietiniams žmonėms patekti prie ežero – nė žodžio. Nors ne, yra šis tas. Ponia V. Kavaliauskienė rašo: „darytina išvada, kad gyventojų teiginys, jog „apie visą ežerą nėra nei vieno privažiavimo“, neatitinka tikrovės. Ir nurodo, kad maudykla su viešu privažiavimu yra įrengta prie… Ažvinčio ež. Ažvinčių kaime. Kalbam apie Sugardą, o siūlo Ažvintį… Ežerai ir upės
Sėdome į automobilį ir išvažiavome į nurodytą vietą. Spidometras parodė, kad nuo Serapiniškės iki maudyklos – 9 kilometrai. Tai gaunasi kaip: jei neturi automobilio ir nori išsimaudyti, pėsčiomis ar su dviračiu reikia nukakti 9 km ten ir tiek pat atgal. Tai – eilinis žemėtvarkininkų pasityčiojimas iš žmonių.
Kaip ten bebūtų, sakoma, kad viltis miršta paskutinė. Štai ir šiuo atveju, nors misija ir sunkiai įmanoma, manau, labai labai panorėjus, rajono savivaldybė galėtų imtis iniciatyvos surasti bent 2,5–3 m pločio žemės rėžį keliui (ar siauresnį bent takui įrengti, į paežerę su mašina ir nebūtina važiuoti), ir paimti jį visuomenės reikmėms. Negi su nė vienu žemės savininku ten negalima rasti bendros kalbos?..
Artėja rinkimai. Lapkričio 8 d. rinksime Seimo narį (laukiama, kad dalyvaus bent 6–8 kandidatai, tarp jų dabartinis vidaus reikalų ministras V. Kondratovičius), kitų metų vasarį–kovą – rajono savivaldybės tarybą ir rajono merą. Serapiniškės ir aplinkinių kaimų gyventojams siūlyčiau išnaudoti ir šią galimybę. Kandidatai spiečiais lakstys po rajoną, o gal kuris iš kandidatų ir padėtų išspręsti šią problemą, pastumtų ją reikiama kryptimi.
