Paįstrio bažnyčią paliekanti vargonininkė prabilo apie nepagarbą ir nuvertintą tarnystę: „Išeinu pakelta galva“

Po 46 metų tarnystės iš Paįstrio Švč. Mergelės Marijos Globos bažnyčios traukiasi ilgametė vargonininkė Dalia Mickevičiūtė-Garbačauskienė. Jautriame atsisveikinimo laiške ji prabilo apie patirtą grubumą, nepagarbą ir nuvertintą ilgametį darbą, tačiau konkrečių asmenų neįvardijo. Skaudus muzikantės sprendimas sukėlė klausimų ir Paįstrio bendruomenėje.

Gilios giminės tradicijos

Dalios ryšys su Paįstrio bažnyčia ir vargonais – ne tik profesinis kelias, bet ir gili giminės bei dvasinė tradicija.

„Vargonai man – tai paveldėjimas, prigimtis ir pašaukimas eiti savo senelio vargonininko Jokūbo Norvilo pėdomis. Šioje bažnytėlėje jis vargonavo savo paskutiniaisiais gyvenimo metais. Būdama visai mažutė žavėjausi senelio vargonavimu, mamos giedojimu“, – apie savo šaknis yra pasakojusi vargonininkė.

Pirmą kartą prie vargonų ji atsisėdo būdama vos šešerių metų, o jos pirmuoju mokytoju tapo tuometinis Paįstrio klebonas, kanauninkas Benediktas Pranciškus Tamulionis.

„Mane groti mokė tuometinis Paįstrio klebonas, kanauninkas Benediktas Pranciškus Tamulionis – žmogus, kuris man buvo ne tik mokytojas, bet ir dvasinis autoritetas, tarsi antrasis tėvas. Iš jo mokiausi ne tik muzikos. Mokiausi pagarbos Bažnyčiai, tarnystei ir žmogui.“

Pasirinkimas grįžti namo

D. Mickevičiūtė-Garbačauskienė nuėjo įspūdingą muzikinį kelią: mokėsi Panevėžio konservatorijoje, studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vargonų ir klavesino katedroje, tobulinosi Švedijoje, kur turėjo galimybę mokytis iš tarptautinio lygio virtuozų. Žinoma atlikėja buvo kviečiama studijuoti Vokietijoje, dėstė Panevėžio konservatorijoje, koncertavo kaip solistė bei koncertmeisterė Lietuvoje ir užsienyje.

Nepaisant aukštų profesinių pasiekimų ir to, kad vėliau šeimos gyvenimas persikėlė į Vilnių, Dalios savaitgaliai ir vasaros visada priklausė Paįstriui. Prie muzikinio gyvenimo bažnyčioje prisidėjo ir jos šeima – sūnus zakristijonavo, dukra grojo gitara mamos įkurtame jaunimo šlovinimo chore „Lašiukai“ (kuriems Dalia yra sukūrusi ir oficialų „Lašiukų“ himną).

„Praėjo 46 metai. Per tą laiką užaugau pati, sukūriau šeimą, užauginau vaikus, baigiau studijas, įgijau magistro laipsnį, stažavausi Švedijoje. Tačiau visi mano savaitgaliai visada vedė atgal į Paįstrį. Čia buvo mano širdis. Čia skambėjo mano muzika. Čia augo mano vaikai. Čia giedojo mano choristai, grojo muzikantai, čia drauge išgyvenome džiaugsmą ir netektis, šventes ir tylias maldos akimirkas.“

Savo ilgametį darbą Dalia visada laikė ne profesija, o dvasine misija: „Niekada nelaikiau savo tarnystės darbu. Tai buvo mano pašaukimas. Tarnavau ne dėl atlygio ar pripažinimo. Tarnavau todėl, kad tikėjau, jog muzika gali pakelti žmogaus dvasią ir tapti malda.“

Skaudus pasitraukimo sprendimas

Atsisveikinimo laiške vargonininkė neslepia, kad sprendimas pasitraukti iš tarnystės buvo itin sunkus ir priimtas su dideliu skausmu širdyje. Ji užsimena apie patirtą nepagarbą bei vertybių stoką, su kuriais negalėjo susitaikyti.

„Šiandien kreipiuosi į jus su dideliu jauduliu ir skausmu širdyje. Skaudu, kad mano ilgametė tarnystė baigėsi taip, kaip baigėsi. Grubumui nesu pratinta. Kiekvienas atsakome už savo žodžius ir darbus, savo sąžinę ir pasirinkimus. Tačiau negaliu nutylėti, kad žmogaus orumas, pagarba ilgamečiam pasišventimui ir paprastas žmogiškas dėkingumas yra vertybės, kurių niekada neturėtume prarasti.“

Dalia pabrėžia, kad jos meilė Bažnyčiai ir muzikai neišblėso, tačiau pasikeitęs požiūris į jos dešimtmečių darbą privertė žengti šį žingsnį: „Išeinu ne todėl, kad nustojau mylėti Bažnyčią, muziką ar savo parapiją. Išeinu todėl, kad kartais tenka priimti labai skaudžius sprendimus, kai supranti, jog tavo tarnystė nebėra vertinama taip, kaip buvo vertinama daugelį dešimtmečių.“

Dėkingumas visai bendruomenei

Nors skyrybos su bažnyčia skausmingos, vargonininkė išreiškia gilų dėkingumą visiems bendrakeleiviams, su kuriais kartu kūrė Paįstrio muzikinę ir maldos istoriją – choristams, muzikantams, kunigams ir parapijiečiams. Būtent Dalia sukūrė muziką Paįstrio himnui (žodžiai Algės Gudavičiūtės) bei apšlakstymo giesmes, skambančias per didžiuosius šv. Onos atlaidus.

„Noriu nuoširdžiai padėkoti kiekvienam, kuris per šiuos 46 metus buvo šalia. Ačiū choristams, muzikantams, Kunigams, parapijiečiams, visiems, kurie kartu kūrėme maldos ir muzikos grožį. Jūs liksite mano širdyje.“

Savo jautrų kreipimąsi D. Mickevičiūtė-Garbačauskienė baigia su viltimi, tvirtumu ir palaiminimu visiems Paįstrio žmonėms: „Jeigu bent vieno žmogaus širdį palietė mano muzika, jeigu bent vienam ji padėjo melstis, išgyventi skausmą ar džiaugsmą, vadinasi, mano gyvenimo tarnystė buvo prasminga. Išeinu iš tarnystės pakelta galva ir ramia sąžine. Mano didžiausias turtas – ne pareigos, o žmonės, kuriuos sutikau šiame kelyje, ir tie 46 metai, kurių iš mano gyvenimo niekas negali atimti. Toliau gyvensiu su viltimi, dėkingumu ir meile savo šeimai. Telaimina Dievas kiekvieną iš jūsų.“

Atsisveikinimo laiško pabaigoje vargonininkė paliko ir dar vieną trumpą mintį: „P. S. Mes visi stosime veidas prieš veidą.“