Krekenava puošiasi Didiesiems Žolinės atlaidams: žolynų kvapas, rankų šiluma ir bendrystė

Vasaros vidurdienio saulei spiginant į Irmos Rudienės namų kiemą, terasoje vis dėlto tvyro gaivi žolynų vėsa bei intensyvus pievų, buksmedžių ir bervinkų kvapas. Šią savaitę Krekenava gyvena ypatingu ritmu – I. Rudienės namai vėl tapo kūrybos ir bendrystės centru. Nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvų išnaktų čia girdisi žirklių spragsėjimas, juokas ir ramūs pokalbiai – dešimtys moterų skuba puošti Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų baziliką Didiesiems Žolinės atlaidams.

Ši tradicija, įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, šiemet sutampa ir su Panevėžio vyskupijos 100-mečio minėjimu. Rugpjūčio 14–21 dienomis vyksiančiai šventei moterys planuoja nupinti daugiau nei 100 metrų vainikų. Nors pernai apimtys siekė net 300 metrų, šiųmečiai darbai reikalauja ne mažesnio kruopštumo: žalumos juostos papuoš didingas bazilikos kolonas, pačioje bažnyčioje kabės pagrindinis šventės simbolis – inkaras, o lauke iškils tradiciniai žolynų vartai.

Kūrybos džiaugsmas ir nauji iššūkiai

Terasoje, apsupta žalių šakelių kalnų, rankas miklina Kristina Ulienė, į Krekenavą pinti atvykstanti iš Naujarodžių kaimo. Šių metų naujovė – iš žiemių (visų atpažįstamų kaip bervinka) pinama masyvi, net 9 metrų ilgio ir 30 burbuliukų grandinė, ant kurios bažnyčioje kabos pagrindinis simbolis – inkaras.

„Inkaras buvo ir pernai, bet tam, kad sumanymas būtų iki galo įgyvendintas, nusprendėme nupinti ir pačią grandinę. Kiekviena grandis pinama atskirai – tai kur kas smulkesnis, juvelyriškesnis darbas. Užima daug laiko, todėl šalia turiu padėjėjų: kai pini abiem rankom, komandiškai viskas vyksta greičiau“, – šypsodamasi pasakoja Kristina.

Darbai reikalauja ne tik kruopštumo, bet ir laiko, kurį tenka derinti su kasdieniais rūpesčiais.

„Pinti pradėjome šeštadienį. Dirbame po kelias valandas per dieną, o kartais – ir šešias ar aštuonias. Kiekvienas juk turi reikalų ir namuose, bet kas gali – tas prisideda. Grandinių dar daug, o laiko – mažai“, – sako moteris.

Paklausta, kas skatina apleisti namų ruošą ir visas jėgas atiduoti pynimui, K. Ulienė neslepia emocijų: „Man tiesiog svarbu prisijungti. Aš esu šios bendruomenės dalis. Kai paskelbė, kad reikalingi savanoriai, kaip tik sutapo mano atostogos. Man tai nepaprastai svarbu.“

Šiemet pynėjoms teko susidurti ir su gamtos iššūkiais – po žiemos nemažai buksmedžių krūmelių nušalo, todėl augalų paieška tapo tikru galvosūkiu. Vis dėlto pievose ir miškuose surinkti žolynai, laukiantys savo eilės vėsiuose rūsiuose, puikiai atlieka savo vaidmenį.

„Vainikai, aišku, kažkiek apvysta, bet jie išlaiko žalumą ir skleidžia nuostabų, tikrą kvapą. Didelės bėdos čia nėra“, – patikina Kristina.

Svarbiausia – dėkingumas

Kitoje erdvėje, susikaupusi ties ilguoju bažnyčios vainiku, dirba Danutė Šatienė su draugėmis. Jos pinamo vainiko pagrindas – ta pati ištikimoji bervinka, o į ją meiliai įpinama viskas, ką padovanojo vasara: bitkrėslės, kermėkai, auksinės kviečių varpos. Dalis augalų atkeliavo iš pačių moterų darželių, dalis – iš laukų ir pievų.

„Sunkiausia pasiruošti: prisirinkti, prisipjauti augalų… O kai jau pradedi pinti – žiūrėk, virvutė tik trumpėja, trumpėja, – juokiasi Danutė. – Aš pinu gal jau dvidešimt metų, nuo pat tos akimirkos, kai prasidėjo ši puošybos tradicija. Ir taip – pastoviai. Net kai dirbdavau, imdavau atostogas specialiai tam, kad atvažiuočiau padėti moterims.  Šiandien tikrai arti visą dieną pinsim, iki pat vakaro, kol reikės. Kol kas nei pirštų, nei riešų neskauda – įprantama.“

Danutės akyse – ramybė ir šiluma. Ji atskleidžia giliąją šio sunkaus darbo prasmę:

„Man svarbu prisidėti. Svarbu padėkoti Švč. Mergelei Marijai už gerą orą, už derlių, už tai, kad gyvenime sekasi. Aš tiesiog jaučiu didžiulį dėkingumą.“

Naujos rankos ir bendrystės dvasia

Apie vidurdienį prie meistrysčių stalo prisijungia ir nauji veidai. Iš Upytės atvykusi mokytoja Inga Mašauskienė prie šios iniciatyvos šiemet prisijungė pirmą kartą.

„Atostogauju ir nusprendžiau savo laiką skirti tokiam bendruomeniniam gyvenimui. Jau senokai stebiu Krekenavos Žolinės atlaidų papuošimus, susirinkimus, grožiuosi mugėmis ir nuostabia aplinka. Tai šiais metais tiesiog nusprendžiau pati padėti moterims papuošti bažnyčią, – sako Inga. – Pinti man nėra naujiena. Vaikystėje kartu su vyresnėmis moterimis esu pynusi ąžuolų vainikus, esame darę vestuvių sutikimo vartus, bromus.“

Mokytoja pabrėžia, kad ši veikla peržengia vieno miestelio ribas: „Krekenaviškių tradicijos yra kažkas nuostabaus, nepaprasta dovana visai bendruomenei. Tai džiugina, vienija ne tik vietinius, bet ir šalia esančius miestelius, kaimus bei kitas bendruomenes.“

Nuo dviejų iki šimtų

Visam šiam kūrybiniam šurmuliui vadovauja pati sodybos šeimininkė Irma Rudienė. Prisimindama pradžią, ji šypsosi – viskas prasidėjo labai senai, nuo visai paprastos motiniškos iniciatyvos.

„Pradėjome pinti daugiau nei prieš dešimt metų, kai mano sūnus baigė dvylika klasių. Motinos nusprendė, kad reikia pačioms pasipuošti bažnyčią. Liepos mėnesį pynėme vainikus ant altoriaus iš melsvių – gerai nei mokėdamos, nei žinodamos, – prisimena Irma. – Jaunam klebonui ši idėja taip patiko, kad Žolinei paprašė nupinti dar kartą. Nu ką – prisirinkome javų, lauko gėlių, šermukšnių, bitkrėslių, baltų žydinčių morkų ir nupynėme tokį vainiką, kokius pynėme savo vaikams moksleiviams, tik iš kitų gėlių. Taip viskas ir prasidėjo.“

Bėgant metams, pynėjos tobulėjo, stebėjo, kurie augalai išlaiko formą, kurie greitai vysta ar pakabinti praranda vaizdą.

„Dabar jau taip ištobulėjome, kad mūsų nupinti vainikai bažnyčioje prastovi net mėnesį! – džiaugiasi I. Rudienė. – Kaip ir kasmet, darbo daug, metrų daug – bus daugiau nei šimtas. Kiek dabar įsitraukia moterų, jau net nebesuskaičiuoju. Pirmuosius pynėme dviese, tada trise, o dabar išaugome į didelį būrį. Prisijungia kitos bendruomenės, jaunimas, moterys po darbų, savanoriai atvažiuoja net iš užsienio, Kauno, kitų miestų.“

Pasak vadovės, pasiruošimas – tai ištisas mechanizmas. Vienos moterys pina, kitos specialiai daržuose augina sausiukus bei spalvotas kraujažoles, trečios rūpinasi pynėjų maitinimu. Į pagalbą skuba ir vyrai – jie gamina tvirtas konstrukcijas ir padeda sunkius vainikus iškelti į aukštybes.

Nupinti kūriniai gabenami į vėsų, drėgną rūsį, kad išlaikytų gaivumą, o vėliau keliais etapais automobiliais vežami į baziliką. Penktadienio mišioms viskas bus paruošta – bazilika nušvis pilnu grožiu.

„O mes iš tiesų ruošiamės nuo Žolinių iki Žolinių – visus metus, – užbaigia I. Rudienė. – Prie bažnyčios šventės metu būna kermošius, tai mes su savo gėlynais ir žolynais apdovanojame puokštelėmis žmones, kurie dar neturi ką pasišventinti. Tarp žmonių būna labai smagu, ir tik tada visos lengviau atsikvepiame.“

Po šventės bazilika bus pasipuošusi dvi savaites ar net visą mėnesį. Vėliau, atlikę savo šventą tarnystę, nupinti vainikai pagal senąsias tradicijas bus sudeginti – palikdami vietos naujam laukimo ir kūrybos ratui.