Tryškiai: miestelis, karališkoji seniūnija, parapija

Jei ne dramatiški Lietuvai XVIII amžiaus antrosios pusės įvykiai, Tryškiai galbūt būtų tapę tokiu pat nedideliu miestu kaip Varniai, Viekšniai. Šiame straipsnyje, nepretenduojant rašyti miestelio istorijos apžvalgos, be plačiau žinomų faktų pateikiama ir tokių, kurie niekur anksčiau viešai neskelbti ir neaptarti. Šis straipsnis – medžiaga Tryškių istorijai papildyti.

Renovacinė miesto privilegija

1792 metų gegužės 15 dieną karalius Stanislovas Augustas Tryškiams suteikė laisvojo miesto Renovacinę privilegiją. Joje pabrėžiama Tryškių reikšmė: „Ponų tarybos narių ir šalia mūsų tarnaujančių pareigūnų, kilmingųjų burmistro, vaito, tarėjų, suolininkų bei visų mūsų Žemaitijoje esančio Tryškių miesto gyventojų vardu ir jų naudai pateikta buvo mums, kad pristatyti mums liustracijų dokumentai yra tvirtas įrodymas, jog minėti Tryškiai iš tikrųjų yra miestas“ ir „…Tryškių miestas įrodė esąs laisvas, susibūręs iš laisvų žmonių, turįs deramą vaizdą ir su laiku galėsiąs susilygintų pagal reikšmę su kitais miestais“.

Tryškių mieste visiems miestiečiams turėjo būti užtikrintos lygios teisės: „Kokios jie bebūtų kilmės, profesijos ar gebėjimų bus lygūs prieš miesto jurisdikciją ir vietinį šio miesto magistratą, tad nustatome, kad nei vienas šio miesto pilietis savo byloje nebus teisiamas jokiame svetimame teisme, bet bus teisiamas tik šio miesto gyvenančių piliečių išrinktoje įstaigoje pagal dabartinės apie miestus priimtos teisės taisykles“.

Privilegija leista Tryškiams turėti rotušę, įsteigti visas miesto valdymui reikalingas pareigybes, savo magdeburginį teismą.

Privilegija tryškiečius turėjo išlaisvinti iš feodalinių priklausomybių: „…leisti magistrato laisvus rinkimus, apsaugoti nuo visokių jurisdikcijų (priklausomybių): bajorų, vaivados, seniūno, pilies, panaikinti visas miesto teritorijoje esančias svetimas dvasininkijos ir pasauliečių jurisdikas ir atiduoti jas Tryškių magistrato valdžion, atleisti nuo iš viršaus uždėtų sunkumų ir leisti džiaugtis visomis laisvėmis, privilegijomis bei garbe, kaip priklauso laisviems miestams“.

Miestelėnų laisves turėjo įtvirtinti ir ši privilegijos dalis: „Pripažindami laisvu minimą Tryškių miestą, pripažįstame visus jo piliečius, kaip dabar jame gyvenančius, taip ir ateityje čia įsikursiančius bei nuo nieko nepriklausomus, tik miesto teisei pavaldžiais, laisvais žmonėmis, kad šio miesto ribose esanti žemė, jo miestiečių apgyvendinta, jų namai, kaimai ir kita teritorija teisiškai šiam miestui priklausanti, būtų dabar jų nuosavybe ir būtų paveldima“.

Įgyvendinant šią privilegiją, Tryškiuose būtų susikūrę, nors ir negausūs, magistrato valdininkų bei magdeburginio teismo inteligentų luomai. Laisvo miesto statusas būtų paskatinęs amatus ir prekybą, tuo pačiu ir gyventojų gausėjimą.

Deja, ši privilegija taip ir liko tik simboliniu aktu, Tryškių istorijos faktu, nesukėlusiu miestelio virsmo į miestą.

Didikų savanaudiškumas sužlugdė valstybę

Privilegijos suteikimą Tryškiams reikia apžvelgti platesniame istoriniame kontekste. Jau pačioje privilegijoje pažymima, kad siekiama „tuo pagerinti šio miesto buitį ir įvesti geresnę tvarką, o didėsiančias su laiku Abiejų Tautų Respublikos pajamas padidinti“. Tuo laikotarpiu miesto teisės buvo suteiktos daugybei Lietuvos miestelių, o metais anksčiau – ir Telšiams.

Tryškiams buvo suteikta renovacinė privilegija. Tai reiškė, kad ankstesnė buvo kažkur pradingusi. Vis tik bent kol kas apie ankstesnę miesto teisių suteikimo Tryškiams privilegiją informacijos nėra.

Galbūt kas nors paaiškinta ne pačioje privilegijoje, o jos suteikimą pagrindžiančiuose dokumentuose.

1788 metais Varšuvoje prasidėjo vadinamasis Ketverių metų seimas, bandęs įdiegti valstybėje svarbias pažangą skatinančias reformas. Reformų šalininkai siekė platesnių teisių miestams ir miesteliams, kad jie, tapę laisvesni, galėtų sparčiau vystytis. Tuo tarpu konservatyvioji bajorija tam įnirtingai priešinosi, norėdama išlaikyti miestelius savo įtakoje. Daliai bajorijos nepatiko, kad miestiečiams suteikiamos panašios teisės kaip ir kilmingiesiems. Vis dėlto Seime 1791 metų balandžio 18 dieną buvo priimtas kompromisinis įstatymas „Mūsų laisvieji karališkieji miestai Respublikos valstybėse“. Įstatymas tuoj buvo įtrauktas į vadinamąją Gegužės Trečiosios konstituciją.

Dėl konservatyviosios bajorijos priešinimosi lengviausia buvo miestais skelbti tuos miestelius, kurie buvo karališkųjų, o ne privačių, valdų dalis. Tai paaiškina, kodėl tokia pat privilegija nebuvo suteikta Luokei, kuri buvo Žemaičių vyskupo bažnytinė valda, privatus vyskupijos miestelis.

Deja, netrukus reformų priešininkai 1792 metais susibūrė į Targovicos konfederaciją ir savo savanaudiškumu palaidojo Lenkijos karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Konfederatai 1792 metų gegužę pagalbon pasitelkė Rusijos kariuomenę. Lojali Abiejų Tautų Respublikai ir reformoms kariuomenė 1792 metais buvo nugalėta, o tai lėmė Antrąjį valstybės padalijimą. Nepatenkinta konfederatų valdžia ir Rusijos dominavimu valstybėje, bajorija parengė sukilimą, Lietuvoje jis prasidėjo 1794 metų balandžio mėnesį, o netrukus balandžio 16 dieną paskelbtas kariuomenės sukilimo aktas. Rudenį Lenkijoje ir Lietuvoje sukilėliai galutinai pralaimėjo. 1795 metais įvyko paskutinis – Trečiasis – Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimas. Lietuva tapo Rusijos imperijos provincija.

Dar Targovicos konfederatai atšaukinėjo Ketverių merų seimo ir reformų nutarimus. Naujai įkurtos miestų savivaldos teisės buvo uždraustos, bet 1793 metų Gardino seime atgaivintos. Vėliau carinė valdžia visai panaikino daugelį miesteliams suteiktų miesto teisių privilegijų, tai lietė ir Tryškius.

Herbas

Privilegijoje Tryškių miestui karalius pareiškė: „Duodame jam tokį herbą, kaip matome nupieštą, tai yra lankas ir strėlė mėlyname lauke; šį herbą leidžiame naudoti antspauduose ir visokiuose ženkluose“.

Kol kas nežinome, kodėl Tryškiams būtent toks herbas suteiktas, kas jį pasiūlė, ar herbo simbolis kilo iš tryškiečių pasiūlymo, ar buvo sugalvotas valdovo kanceliarijoje. Dabartinėse interpretacijose („Vikipedija“) aiškinama, kad lankas ir strėlė simbolizavo medžioklę ir karybą. Tačiau kaip šis simbolis buvo suvokiamas XVIII amžiaus pabaigoje, ir kuo jis susijęs su Tryškiais, tikriausiai, jau kitas reikalas.

Edmundas Rimša straipsnyje „1791-1792 m. Lietuvos miestų savivaldos privilegijos kaip heraldikos šaltinis“ (Lietuvos miestų istorijos šaltiniai. 1. p. 105-139) rašė, kad seniausios miestų heraldikoje buvo raudona, mėlyna, juoda, žalia spalvos – nusistovėjusios gotikos laikais. Privilegijoje neparašyta, kokios spalvos turėjo būti lankas ir strėlė, tačiau jos tekste įkomponuotas herbo piešinys.

Rimša rašė, kad seniesiems Lietuvos miestų herbams karinė atributika nebuvo būdinga. Tokia atsirado tik XVIII amžiaus pabaigoje Akmenės, Ariogalos, Gargždų, Rietavo ir kitų naujai įsteigiamų miestų herbuose.

Kalavijai, ietys, lankai, kiti ginklai labiau buvo būdingi bajorų herbams. Strėlė, kaip vienas iš visų simbolių, pavaizduota Punios, Viekšnių herbuose.

„Vikipedijoje“ rašoma, kad herbas Tryškiams oficialiai grąžintas 1989 metų gruodžio 13 dieną. Jis atkurtas pagal dailininko Arvydo Každailio projektą. 2004 metų spalio 21 dieną herbą dekretu Nr. 103 patvirtino prezidentas Valdas Adamkus. Etalono autorė – Teresė Lekienė.

Be privilegijos, regis, neturime kito dokumento, kuriame būtų panaudotas Tryškių herbas. Kadangi greičiausiai nespėta įsteigti magistrato, tai nebuvo pagamintas ir antspaudas su herbu.

Gali būti, Tryškių herbą nusižiūrėjo mažeikiškiai. Mažeikiai, kaip miestelis ir miestas, susiformavo labai vėlai – tik XIX amžiaus antrojoje pusėje. Senų privilegijų ir herbo Mažeikiai neturėjo. 1968 m. mažeikiškis Jonas Eglinskas pasiūlė herbo idėją: mėlyname lauke pavaizduoti auksinės spalvos lanką ir strėlę – žaibą. Ginklo vaizdavimas čia, priešingai nei Tryškių herbe, vertikalus.

Tryškiai liko miesteliu

Suteikus Tryškiams miesto savivaldos teisę, turėjo būti suformuotas magistratas: vaitas, burmistras, suolininkai, tarėjai, kasininkas, raštininkas. Turėjo būti pastatyta ar kur nors įsikurti rotušė. Kol kas neturime informacijos, ar tai buvo padaryta. Greičiausiai dėl neramių laikų, o vėliau Rusijos įvykdytos okupacijos, Tryškiai de facto nors trumpam netapo miestu.

Tai patvirtina 1795 metų Tryškių parapijos dalies kaimų ir Tryškių seniūnijos, kaip valstybinės valdos (dvaro), revizinis sąrašas. Jame Tryškiai įvardijami miesteliu, Tryškių seniūnijos dalimi. Reviziniame sąraše surašyti ir suaugę, ir vaikai šeimomis, o tiksliau – sodybomis, nes kartais vienoje sodyboje įrašomos kelios šeimos.

Tryškiuose įrašyta 115 vyriškos, 105 moteriškos lyties krikščionių, gyvenusių 27 sodybose, Tryškių dvare – 5 asmenys. Tryškių klebonijoje gyveno 3 kunigai, 5 samdiniai, altarijoje – 6, senosiose klebonijos žemėse dviejose sodybose – 25, špitolėje – 17 asmenų. Miestelyje gyveno 69 žydų šeimų asmenys 14 sodybų. Senosios klebonijos žemėje vienoje sodyboje gyveno trys šeimos: valstiečio, vargonininko ir zakristijono. 1795 metais Tryškiuose, jei revizinis sąrašas tikslus, galėjo gyventi 350 žmonių. Miestelį, kaip ir visą Tryškių seniūniją, valdė Feliksas Važinskis.

1789 metų Šiaulių reparticijos seniūnijų, tenutijų reviziniame sąraše surašyti ne gyventojai, o ūkius valdę žmonės. Jų, katalikų ir žydų, Tryškiuose įrašyti 39. Minima žydų mokykla. Seniūniją valdė Mykolas Oginskis.

XVII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pirmojoje pusėje Tryškiai buvo mažesnis miestelis nei Viekšniai, kuriuose 1833 metais gyveno 670, o Tryškiuose – 390 žmonių. Luokėje 1841 metais buvo 539 gyventojai, Viekšniams ir Akmenei tokios pat miesto teisės suteiktos taip pat 1792 metais.

(bus daugiau)