Ūkininkas kelia klausimą dėl grūdų mėginių plombavimo: „Kam naudinga nustatyti didesnę drėgmę?“

Grūdų kokybės nustatymas ir mėginių plombavimo tvarka tarp ūkininkų bei supirkėjų toliau kelia diskusijų. Ūkininkas Dainius Arlauskas viešai pasidalijo savo patirtimi, kai parduodant rapsus skirtingose vietose buvo nustatytas skirtingas jų drėgnis. Jo teigimu, tokiose situacijose arbitražinio mėginio paėmimo ir saugojimo procedūros kelia klausimų dėl proceso skaidrumo.

Diskusijos dėl grūdų ir aliejinių kultūrų mėginių plombavimo Lietuvoje tęsiasi nuo praėjusiais metais įsigaliojusių tvarkos pakeitimų. Jais buvo numatyta, kad mėginiai turi būti plombuojami ir saugomi ne trumpiau kaip 48 valandas arba iki tol, kol grūdų pardavėjas supažindinamas su kokybės tyrimų rezultatais ir įkainojimo dokumentais.

Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacija (LGPPA) šiai tvarkai prieštarauja. Asociacijos prezidentas Karolis Šimas yra teigęs, kad visų mėginių plombavimas apsunkina grūdų priėmimo procesą ir reikalauja papildomo laiko. LGPPA taip pat yra siūliusi plombuoti mėginius tais atvejais, kai kyla ginčas dėl tyrimo rezultatų ir mėginys siunčiamas arbitražiniam tyrimui.

Tačiau ūkininkų požiūris į šią problemą – kitoks.

Rapsų drėgmė skirtingose vietose – skiriasi ir rezultatai

Ūkininkas Dainius Arlauskas savo „Facebook“ paskyroje aprašė situaciją, su kuria, jo teigimu, teko susidurti parduodant rapsus Lietuvos ir Latvijos įmonėms.

Pasak ūkininko, abiem atvejais buvo parduodamas rapsas, tačiau produkcija buvo iškraunama skirtingose vietose. Rygos uoste esą buvo nustatoma iki 9,4 proc. drėgmė, o Lietuvos supirkimo punkte – iki 8,9 proc.

Rapsų bazinis drėgnis yra 8,5 proc., todėl kiekvienas papildomas drėgmės procentinis punktas gali reikšti papildomą nuoskaitą nuo ūkininkui mokamos sumos.

D. Arlauskas pateikia ir konkretų skaičiavimą: jo teigimu, nustačius 1 proc. didesnę rapsų drėgmę, nuo 25–26 tonų produkcijos ūkininkui gali būti pritaikyta maždaug 350 eurų nuoskaita.

„Kuo didesnė drėgmė – tuo didesnė nuoskaita“, – savo įraše teigia ūkininkas.

Arbitražinis mėginys – atskira problema

D. Arlauskas daugiausia klausimų kelia dėl to, kaip formuojami ir plombuojami arbitražiniai mėginiai.

Jo teigimu, vienu atveju Lietuvos laboratorijoje, suformavus mėginį, vežėjui buvo pateiktas svėrimo aktas su nuliais. Vėliau, pasak ūkininko, buvo persiųstas jau pataisytas dokumentas, kuriame nurodytas 7,5 proc. drėgnis.

Kitu atveju, Rygos uoste, ūkininko teigimu, arbitražinis rapsų mėginys buvo suformuotas iš vos dviejų saujų produkcijos ir supiltas į, jo vertinimu, neaiškų maišelį su lengvai nuimama ar pakeičiama plomba.

D. Arlauskas teigia, kad tokio kiekio mėginio gali nepakakti arbitražiniam tyrimui atlikti.

Šiuos teiginius svarbu vertinti kaip konkretaus ūkininko patirtį – pats įrašas neleidžia savarankiškai nustatyti, ar aprašytos procedūros buvo atliktos pažeidžiant galiojančius reikalavimus.

Ginčas dėl plombavimo tvarkos – ne naujas

Dėl visų mėginių plombavimo jau anksčiau viešai diskutavo tiek žemdirbių, tiek grūdų prekybos ir perdirbimo sektoriaus atstovai.

LGPPA pozicija – kad kiekvieno mėginio plombavimas nėra būtinas, nes grūdų augintojas ar jo atstovas turi teisę stebėti tyrimą, o nesutikdamas su rezultatais gali inicijuoti arbitražinį tyrimą. Asociacija taip pat yra nurodžiusi, kad mėginių plombavimas kiekvienu atveju užtrunka papildomai ir derliaus nuėmimo metu gali tapti reikšminga našta supirkimo punktams bei ūkininkams.

K. Šimas yra aiškinęs, kad naujoji tvarka reikalauja, jog pardavėjas ar jo atstovas dalyvautų plombuojant mėginį, o kai grūdus pristato samdomas vairuotojas, jam gali reikėti atskiro įgaliojimo dalyvauti šiame procese.

Tuo metu žemdirbių atstovai į šią problemą žvelgia iš kitos pusės: jų nuomone, kuo daugiau kontrolės ir kuo aiškesnė mėginio tapatybė, tuo mažiau galimybių kilus ginčui manipuliuoti tyrimo rezultatais.

Ūkininkui kyla klausimas: kas atsako už rezultatą?

D. Arlausko atvejis iškelia platesnį klausimą – kas turėtų būti atsakingas už mėginio vientisumą nuo jo paėmimo iki galutinio arbitražinio tyrimo?

Jeigu ūkininkas nesutinka su supirkėjo laboratorijos nustatytais parametrais, arbitražinis mėginys tampa esminiu įrodymu. Todėl svarbu ne tik tai, koks tyrimo rezultatas gaunamas, bet ir ar abi šalys gali būti tikros, kad tyrimui pateiktas būtent tas pats mėginys, kuris buvo paimtas iš parduodamos produkcijos.

Priešingu atveju pati arbitražo procedūra gali prarasti savo prasmę.

„Tai visgi kam realiai naudinga butaforiškai nustatyti didesnę drėgmę?“ – savo įraše klausia D. Arlauskas.

Ūkininkas mano, kad dabartinės tvarkos pakeitimai nepadarys grūdų kokybės nustatymo proceso skaidresnio, o kai kuriais atvejais gali ir toliau sudaryti sąlygas, jo žodžiais, „apiplėšinėti žemdirbius“.

Ką reikėtų keisti?

Šioje diskusijoje esminis klausimas nėra vien tai, ar mėginys turi būti plombuojamas. Ne mažiau svarbu, kaip konkrečiai plombavimas atliekamas, kas dalyvauja procedūroje, kaip identifikuojamas mėginys, koks jo kiekis, kaip jis saugomas ir kas nutinka, jeigu viena iš šalių ginčija tyrimo rezultatą.

Žemdirbių požiūriu, arbitražinis mėginys turėtų būti toks, kad kilus ginčui jį būtų galima realiai ištirti ir jo rezultatu remtis abiem šalims.

O grūdų supirkimo ir prekybos sektoriui svarbu, kad procedūra netaptų perteklinė, nes derliaus nuėmimo metu kiekviena papildoma operacija reiškia ilgesnį transporto laukimą, didesnes sąnaudas ir sudėtingesnį grūdų priėmimą.

Todėl diskusija dėl mėginių plombavimo iš esmės yra diskusija apie pasitikėjimą tarp ūkininko ir supirkėjo.

Jeigu ūkininkas netiki laboratorijos rezultatu, o supirkėjas nepasitiki alternatyviu tyrimu, vienintelis kelias išvengti konfliktų – kuo aiškesnė, patikrinama ir abiem pusėms vienodai taikoma mėginio paėmimo, plombavimo bei arbitražinio tyrimo sistema.