Valdui Adamkui – 100 metų!

Šimtmečio jubiliejų mininčio Valdo Adamkaus gyvenimo kelias – ir reikšminga Lietuvos valstybės dalis. Kaip bendražygiai pasakoja, visuomet šiltas, atviras ir demokratiškas lyderis į mūsų šalį atnešė vakarietišką kultūrą, tradicijas ir siekė, kad Lietuva taptų visaverte Europos dalimi. Tiesa, politikoje, tarptautiniuose santykiuose aštrus V. Adamkus visada turėjo ir neatsiejamą švelniąją pusę – nuolat jį lydėjusią bei globojusią pirmąją šalies ponią Almą Adamkienę. 

Vakarietiškas, geros širdies ir visiems atviras lyderis, jautęs pašaukimą tarnauti Lietuvai – taip apie V. Adamkų kalba su juo ne tik kartu dirbę, bet ir privačią gyvenimo pusę iš arti matę keli bendražygiai. Juos ELTA pakalbino antradienį minimo V. Adamkaus šimtojo gimtadienio proga. 

„Demokratiškas ir labai geras žmogus“

Nuo pirmosios prezidento kadencijos 1998-aisiais prezidentūros fotografe dirbusi ir pirmąją šalies vadovų porą į daugybę oficialių vizitų bei ceremonijų lydėjusi Džoja Gunda Barysaitė pasakojo, kad tiek prezidentas, tiek jo žmona kūrė šiltą santykį su visais – ir užsienio svečiais, ir savo komandos nariais.

„Aš manau, kad man labai pasisekė. Vienas dalykas – dirbti tokioje pozicijoje, antras dalykas – kad fotografavau žmones, kurie man be galo mieli ir demokratiški, šilti, atviri visiems tavo bandymams. Ta prasme, tai yra Dievo dovana“, – pasakojo Dž. G. Barysaitė.  

„Iš tiesų V. Adamkus buvo labai demokratiškas ir labai geras žmogus. Labai atviras būdavo. Ar tu esi fotografas, ar prezidento patarėjas, ar kelneris, kuris neša vandenį, jis visada mokėdavo kažkaip išlaikyti tą šilumą“, – teigė ji.

Amerikoniška inauguracija

Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) prezidentas praleido bene 50 savo gyvenimo metų. Čia baigęs Ilinojaus technologijos institutą, ne vienerius metus dirbo aplinkosaugos srityje bei aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje. Susipažinęs su įtakingais Amerikos ir tarptautinės arenos pareigūnais, amerikoniškos kultūros tradiciją siekė išlaikyti ir pirmąsyk nusprendęs siekti Lietuvos prezidento posto.

Verslo ir komunikacijos konsultantas, JAV lietuvis Arūnas Pemkus pasakojo, kad jau siekdamas valstybės vadovo posto V. Adamkus gebėjo puikiai „laviruoti politiniuose ir biurokratiniuose vandenyse“, o šią patirtį, JAV užmegztus ryšius bei provakarietišką požiūrį norėjo atnešti į Lietuvą. 

„Mane pakvietė organizuoti prezidento inauguraciją 1998 metais ir tiesiai šviesiai pasakė, kad mes norime, jog būtų vakarietiška, gal net kažkiek ir amerikoniška inauguracija“, – pasakojo taip pat ir Baltuosiuose rūmuose dirbęs JAV lietuvis. 

Pasak jo, V. Adamkus kartu su „savo amžiaus draugais“ Liudu Griniumi, prezidento Kazio Griniaus sūnumi, ir pirmojo atkurtosios Lietuvos vadovo Vytauto Landsbergio broliu Gabrieliumi Žemkalniu-Landsbergiu nuo Antrojo pasaulinio karo laikų įsitraukė į rezistencines veiklas, kuriomis siekė, jog Lietuva taptų lygiateisė, nepriklausoma Europos valstybė.

„Jų orientacija visada buvo į Lietuvą, ir V. Adamkaus orientacija visada buvo į Lietuvą. Ir jis šito niekada neslėpė. Jis iš tikrųjų daug laiko praleido visuomeninėje veikloje Čikagoje ir paskui visada domėjosi, kad Lietuva vėl taptų nepriklausoma, kad ji taptų europine valstybe, pasauline valstybe, su visomis lygiavertėmis teisėmis dalyvauti ir Jungtinėse Tautose“, – kalbėjo A. Pemkus. 

„Iš tikrųjų jis tuo gyveno ir jam tai buvo svarbu. Ir man atrodo, kad jis gal ne tiek ruošėsi tam, kiek jautė kažkokį pašaukimą, kad anksčiau ar vėliau bus toks laikas, kada jam reikės pasireikšti nepriklausomoje Lietuvoje. Ir va, ateina ta diena: 1997 metais jam pasiūlo kandidatuoti“, – pasakojo V. Adamkaus pirmosios prezidento inauguracijos organizatorius. 

Neleisdavo „cackinti“ foto kadrų

Su V. Adamkaus prezidentavimu vakarietišku pavyzdžiu Lietuvoje įsitvirtino ir pirmosios ponios institutas. Pirmoji šalies ponia A. Adamkienė tapo aktyvia visuomeninio gyvenimo dalyve.  

Vakarietiškumas buvo justi ir kitaip. Oficialiuose vizituose ar ceremonijose Adamkai nebijodavo su aplinkiniais ar žurnalistais bendrauti betarpiškai, prieš kameras būti savimi, raudonu kilimu žengti susikibę rankomis. Tokiu būdu pirmoji šalies pora kūrė ir žmogiškai šiltą Lietuvos įvaizdį. 

„Jeigu kas nors paprašydavo interviu, nesu girdėjęs – galbūt yra buvę tokių atvejų, bet nesu girdėjęs – kad jis atsisakytų“, – apie V. Adamkaus bendravimą su žurnalistais pasakojo A. Pemkus. 

Pasak Dž. G. Barysaitės, prezidentas niekada neturėjo griežtų taisyklių, kaip ir kokiu kampu jį fotografuoti, o pirmoji ponia net drausdavo įamžintus kadrus retušuoti bei liepdavo jų „necackinti“. 

„Užtat jį fotografuoti ir būdavo smagu. Gerai, kad jis toks, koks yra – tokį ir jautei, tokį matei ir tokį parodei“, – kalbėjo ji. 

„Gal prezidentas ir pirmoji ponia tarpusavyje kažką ir kuždėdavosi, kur kuriam nueiti, kur kuriam atsistoti. Bet renginiuose matydavai, kad viskas natūraliai gaunasi – ir pakalbėti, ir pabūti“, – pasakojo fotografė. 

Santuoka – it gimus po laiminga žvaigžde

Su būsimąja žmona Alma Nutautaite V. Adamkus susipažino išeivijoje XX a. 5-ame dešimtmetyje – lietuvių gimnazijoje Eichštate, Vokietijoje. 

Simboliška, jog kadaise toje pačioje gimnazijos klasėje besimokę V. Adamkus ir A. Nutautaitė susituokė 1951 metais Mokslo ir žinių dieną – rugsėjo 1-ąją. 

A. Adamkienė bene penkis dešimtmečius praleidusi išeivijoje, 1997-aisiais su vyru grįžo į Lietuvą.

Būdama pirmąja ponia, 1999 metais, ji įkūrė A. Adamkienės paramos fondą, kuris rūpinosi Lietuvos kaimo vaikais, rinko paramą mokyklų infrastruktūros atnaujinimui, moksleiviams rengė popamokinės veiklos programas. 

Dėl šios veiklos 2004 metais Šepetos pagrindinė mokykla Kupiškio rajono savivaldybėje buvo pavadinta A. Adamkienės vardu, o 2010-aisiais buvusi pirmoji ponia apdovanota Amerikos ir Baltijos forumo Vašingtone apdovanojimu. 

Adamkai kartu nugyveno daugiau kaip septynis dešimtmečius – iki pirmosios šalies ponios mirties 2023-aisiais. 

Praėjus beveik metams po sutuoktinės mirties V. Adamkus interviu LRT radijui pasakojo, jog nėra nė dienos, kad su savo gyvenimo pakeleive mintimis nepasikalbėtų, bei teigė liksiantis amžinai jai dėkingas už viską, ką Lietuvos labui pavyko nuveikti kartu. 

„Pažvelgus į darbą, į tai, kas buvo padaryta, jos, reiškia, atskirai mūsų švietimo srityje, mūsų socialinės globos, vaikų globos ir visas kitas darbais, tai pilnai susiliejo su mano politiniu sparnu ir davė pilnatį. Ir šiandien aš galiu, reiškia, su didžiausiu galvos nulenkimu ir pagarba jai pasakyti, kad tiek aš, tiek ji savo gyvenimo darbais pateisinome savo egzistenciją“, – 2024 m. interviu LRT radijui sakė V. Adamkus. 

Tuomet jis atviravo, kad santuoka su A. Adamkiene prilygo būti gimusiam po laiminga žvaigžde. 

„Galiu aukščiausiam padėkoti, kaip sakant, už tą laimę, gyvenimą man suteiktą. Taip kad nesigailiu nė vienos dienos pragyventos, o Almai esu ir iki paskutinės savo gyvenimo dienos būsiu be galo dėkingas už viską, ką mes kartu esame padarę“, – kalbėjo V. Adamkus. 

„Mes ją vadindavome Almute“

Dž. G. Barysaitės atmintyje A. Adamkienė išliko kaip švelni ir jautri asmenybė.

„Aš turėjau su ja labai artimą ryšį – kažkaip mes jausdavome viena kitą labai. Tarkime, kai buvo vizitas į Turkiją, net apsirengdavome kažkaip panašiai“, – pasakojo buvusi prezidentūros fotografė.

„Alma buvo nuostabi. Mes ją vadindavome Almute“, – prisiminė ji. 

Kaip pasakojo Dž. G. Barysaitė, pirmoji ponia prezidentūroje būdavo dažna viešnia – ir kaip oficialių renginių, labdaros vakarų bei susitikimų dalyvė, ir kaip nuolatinė V. Adamkaus palaikytoja, užtardavusi jį tais atvejais, kai užplūsdavo nuovargis ar stresas. 

„Ponia Alma visada patardavo, pašnekėdavo, bet mokėdavo prie jo (prezidento – ELTA) prieiti švelniai, gražiai, tyliai. Ir tas santykis dėl to toks ir išliko, kad ponia Alma, sakykime, gražiai, švelniai mokėdavo įkalbėti, pažiūrėti. (...) Jis buvo gal labiau aštresnis dėl politikos: „Čia dabar taip bus, čia darysiu, čia bus taip“, o ji jį suminkštindavo“, – prisiminimais dalijosi Dž. G. Barysaitė.  

Savo ruožtu A. Pemkus pasakojo, kad pirmoji šalies ponia savo darbais „niekada nenorėdavo per daug eiti į viešumą“ bei vengė interpretacijų, jog savo veiksmais galėtų daryti „tiesioginę įtaką prezidento sprendimams ar institucijos valiai“.

„Aš neabejoju, kad Valdas vis dėlto su ja pasikonsultuodavo. Jis išklausydavo jos nuomonės. Alma turėjo nežmoniškai logišką mąstymą ir labai gerą uoslę. Ji žinodavo, iš kur vėjas pučia, ir kas ką lemia. Tai neabejoju, kad ji jį dažnai ir saugodavo“, – teigė A. Pemkus.