Šią dieną (rugpjūčio 24 d.) lietuviai nuo seno išlydėdavo gandrus, išskrendančius žiemoti į šiltuosius kraštus. Gandras skirtingose lietuvių tarmėse dar vadinamas garniu, gužu, gužučiu, didučiu, busilu (slaviškas skolinys), starkumi. Gandrai po žiemos parskridę praneša apie pavasarį, o vasaros pabaigoje – apie artėjantį rudenį. Šeimininkės išskrendantiems gandrams tarsi padovanodavo pavakarius. Kadangi nuo šio laiko dienos pradeda trumpėti, pavakarių žmonės nebevalgydavo. Apytikriai šiuo metu kaimuose buvo kerpamos avys. Piemenys jau nebeganydavo gyvulių, jie vaikštinėjo laisvi, nes nebebuvo ko sutrypti - visas derlius nuimtas.

Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Baltramiejaus varduvėmis. Šv. Baltramiejus gyveno I a. jis buvo vienas iš dvylikos apaštalų. Kaip ir kiti apaštalai, jis krikštydavo žmones, atversdavo į krikščionišką tikėjimą. Manoma, kad jis atvertė į krikščionybę karalių Polimijų, o už tai karaliaus brolis Astiagas gyvam Baltramiejui nulupo odą, o paskui jį paskandino. Šv. Baltramiejus laikomas amatininkų ir kailiadirbių globėju. Jis vaizduojamas su peiliu rankoje, persimetęs per petį savo paties odą.

Liaudyje buvo paplitę oro spėjimai: Jei per šv. Baltramiejų lyja, šlapias bus ir ruduo. Jei šią dieną gandras snape neša lizdui taisyti velėną – bus lietaus, jei šakelę – gresia vėtra. Senbernius ir vienišius neretai pajuokdavo - „vaikšto kaip gandras po Baltramiejaus“, mat po šv. Baltramiejaus Lietuvoje likdavo tik vieniši sužeisti gandrai, nepajėgę išskristi kartu su kitais.

Žmonės tikėjo, kad gandras išsineša pavakarius, kurių nuo tos dienos šeimininkė šeimynai jau nebeduos, nes diena gerokai sutrumpėjo. Dar iki Baltramiejaus dienos pradėdavo rauti linus, baigdavo suvežti vasarojų. Jei rugpjūčio 24 d. šviesdavo saulė, buvo laukiama sauso rudens. Apie šį metą kaime būdavo pjaunamos avys. Kad kailis būtų tvirtesnis, kailinukai neišsišertų ir ilgiau nešiotųsi, reikėdavo sulaukti mėnulio senagalio. Šis laikas taip pat buvo tinkamas avių kirpimui. Veislei palikdavo avinukus, atsivestus per jaunatį.

Ruduo Lietuvos kaime būdavo vestuvių metas, todėl merginos šv. Baltramiejaus dieną užsiimdavo vestuvių burtais. Netekėjusios mergaitės iškasdavo duobę ir po kiek laiko žiūrėdavo, ką ras toje duobėje. Jei rasdavo voratinklį – reiškia, vestuves kels su ponu, jei skruzdėlę ar kitą vabzdį – ištekės už ubago. Norėdamos susapnuoti išrinktąjį, visą dieną badaudavo, tik vakare prieš miegą suvalgydavo nemirkytą silkę. Po lova pasidėdavo keturis šakaliukus taip, kad iš jų išeitų šulinys, į vidurį pastatydavo puodelį vandens. Jei susapnuodavo jaunikaitį, kuris paduoda atsigerti, vadinasi, tai būsimasis vyras.

Lietuvos miestuose apaštalo Baltramiejaus šventė turi gilią istorinę atmintį. Šventės išvakarėse Vilniuje 1595 metais įsikūrė pirmieji amatų cechai. Todėl šv. Baltramiejus laikomas amatininkų globėju.