Jei pasakosi apie kelių šimtmečių istoriją labai rimtu veidu ir sausais faktais, visi klausytojai užmigs. Tai supratęs joniškėlietis gidas sumanė rengti naktines ekskursijas po Karpių dvarą. Žvakių šviesoje visa dvaro teritorija tarsis nugrimzta į tuos laikus, kai čia gyveno iškilūs didikai, jie mylėjo ir nekentė, dėl to liejosi kraujas, ėmė rastis vaiduokliai…

Šiurpios istorijos pasakojamos tiktai naktį

Kad ir kiek būtų Joniškėlyje svarbių istorijos įvykių, visgi vietos patriotai vienbalsiai sutinka, kad būtent dvarininkai Karpiai jų krašte atvėrė istorijos lobių skrynią. 

Joniškėlio dvaro savininkai Karpiai net po kelių šimtų metų neturi ramybės. Bent jau taip mano apie juos legendas pasakojantys vietos gyventojai. Besiklausant tikrais faktais paremtų pasakojimų, kai kuriems klausytojams šiurpsta oda, pagaugais eina kūnas.

Nors dvarininkai daug gero nuveikė Joniškėliui, tačiau jų gyvenimą lydėjo kraupios istorijos. 

Kad lankytojai savo kailiu patirtų ano meto baisumus, joniškėlietis Viktoras Stanislovaitis smalsuolius pasivaikščioti Karpių dvaro parko takais kviečia naktimis. 

Čia atvažiuoja turistai iš visos Lietuvos – labai jiems maga patirti nepaprastą nuotykį – šiurpioje tamsoje įsivaizduoti klaidžiojant šmėklas. 

Negalima pražioti burnos 

Joniškėlyje užaugęs ir nuo vaikystės senolių pasakojamas legendas girdėjęs vyras šypsodamasis į ūsą tvirtino, kad jis pats tiki dvare gyvenančiais vaiduokliais.

„Prieš pradėdamas ekskursiją, lankytojus visuomet perspėju, kad viso pasivaikščiojimo po parką metu negalima net pašnibždomis kalbėti ar juokauti. Jei kas nepaklus šiam reikalavimui, tuojau pat nutrauksiu pasakojimą ir pabaigsiu visos grupės pasivaikščiojimą po parką“, – teigė gidas. 

Jis apgailestavo, kad vis dėlto buvo atvejų, kai tekdavo nutraukti ekskursiją.

Viktoras Stanislovaitis smalsuolius pasivaikščioti Karpio dvaro parko takais kviečia naktimis.

Per daugiau nei pusantros valandos trunkančią pažintinę nakties kelionę lankytojai apžiūri Karpių dvaro valdas: sodininko namelį, tvartą, kalvę, mėsos rūkyklą, daugiakamienę liepą – įsimylėjusių dvarininko sūnaus ir skalbėjos pasimatymų vietą, ir parko aikštelę, kurioje linksmindavosi ponai. Kiekviena ši vieta turi savo istoriją. Ir visos jos kraupios.

Gidas pats tiki vaiduokliais – kitaip būtų neįdomu 

Pasakotojas tikino, kad jam pačiam kelis kartus teko matyti tarp medžių pasirodantį seną, nedidelio ūgio, juodu apsiaustu apsigobusį vyrą baltais išsitaršiusiais plaukais. 

Pamatęs mūsų besišypsančius veidus, V.Stanislovaitis, atvirkščiai, dar labiau surimtėja. Šaltu veidu jis nurodo, kad netyčia sutikus šlubą dvaro ūkvedį Pšibilskį, jokiu būdu negalima žiūrėti jam į akis. Priešingu atveju atsitiks kai kas nepataisoma – bus prakeiktos tavo trys kartos, jų atstovai mirs nesulaukę 33 metų… 

O tada V.Stanislovaitis pasakoja legendą apie žiaurųjį senąjį Karpį.

„Legenda pasakoja, kad tarp 10 vertingiausių Lietuvos parkų įrašytame Joniškėlio parke pasodinti medžiai neaugo. Tada žiaurusis dvaro prižiūrėtojas Karpiui patarė nužudyti devynis kūdikius berniukus bei devynias nekaltas mergaites ir jų krauju palaistyti žemę. Dvarininkas po netrumpų dvejonių taip ir padaręs. Tuomet medžiai prigiję ir suvešėję. Ten, kur liejosi berniukų kraujas – ąžuolai stojo, kur mergaičių – liepos sužaliavo.

Tačiau Karpiui neatleido nužudytų vaikų tėvai. Jie prakeikė dvarininką, tad jo siela blaškysis po parką tol, kol jame žaliuos ąžuolai. Sakoma, kad žaibuojant ąžuolų vainikuose galima matyti vaikžudžio veidą, maldaujantį, kad žaibas trenktų ir juoda anglimi paverstų medžius. Tik tuomet tas dvarininkas sulauks ramybės“, – tokią tat istoriją atskleidė pasakotojas. 

Miestelį pavadino mylimos žmonos vardu 

Karpių dvaro plotas – daugiau nei 34 hektarai, kadaise jame augo per 100 rūšių augalų. Buvo prancūziškoji bei angliškoji parko dalis. Parke buvo trys didieji tiltai – angliškas, graikiškas ir kiniškas, dvylika mažųjų tiltelių, medinės, marmurinės, metalinės pavėsinės, gėlynai, alpinariumai. 

Kunigo V.Liuimos manymu, vertingiausias ir daugiausia nusidėjėliams išminties suteikiantis kankinio Baltramiejaus paveikslas. A.Švelnos nuotraukos

Dabar parkas priklauso Joniškėlio apylinkių seniūnijai. Jis gražiai tvarkomas, nors seniūnijai prižiūrėti tokį nemenką plotą yra nemaža našta.  

Iki smulkmenų gimtojo krašto istoriją išstudijavęs V. Stanislovaitis prisiminė ir Joniškėlio kilmę. 

Daugiau nei prieš keturis šimtmečius Joniškėlis buvo kaimas ir vadinosi Janiškėmis. Netoliese esančio Švobiškio dvarininkas Martynas Švoba prieš mirtį parašė testamentą, juo dešiniajame Mažupės upelio krante skyrė sklypą pirmai Janiškių bažnyčiai. Nuo tada, 1606 metų, ir skaičiuojama Joniškėlio rašytinė istorija.

„Aštuonioliktojo amžiaus pradžioje Janiškes nusiperka Ignacas Jokūbas Karpis iš vienos seniausių Lietuvos ir Europos giminių. Jis turi žavią žmoną Johaną, ją taip myli, kad Janiškes liepia vadinti žmonos vardu. Taip Janiškės pavirsta į Johaniškėlį. Šis vardas išlieka iki Pirmojo pasaulinio karo. Be to, 1736 metais Johaniškėliui suteikta miesto privilegija. Iki šiol Joniškėlis yra mažiausias Lietuvos miestas“, – primena V.Stanislovaitis.

Bažnyčią pastatė parapijiečiai 

Joniškėlio bažnyčia taip pat apgaubta kraupiomis legendomis. Supleškėjus pirmajai medinei Joniškėlio bažnyčiai, Karpiai 1792-aisiais pastatė mūrinę Švč. Trejybės parapijos bažnyčią ir vienuolyną, kuriame turėjo gyventi vienuoliai bazilijonai. Vienuolyno statybos išgelbėjo joniškėliečius nuo bado, nors vienuoliai jame ilgiau ir neužsibuvo. 

„Bažnyčia, anot pasakojimų, iškilo po labai lietingų metų, kai paskendo kone visas derlius. Karpis įdarbino visus Joniškėlio vyrus – jie buvo sustatyti į tris gyvas, beveik keturių kilometrų eiles ir per rankas padavinėjo akmenis, smėlį, žvyrą: statė vienuolyną. Karpis už gryną auksą pirko grūdų ir mokėjo žmonėms už darbą. Kai kiti tuo metu mirė iš bado, Joniškėlio gyventojai turėjo darbą ir išgyveno. Taigi tai vienintelė Lietuvoje bažnyčia pastatyta parapijiečių rankomis“, –  faktais stulbino pasakotojas. 

1792 metais baigus statyti vienuolyną, tarp Karpių ir vienuolių kyla konfliktas, vienuoliai reikalavo daugiau pinigų, žemių, didesnio išlaikymo. Po nesantaikos vienuolynas lieka tuščias, o bažnyčia atitenka parapijai.

Prie altoriaus kybojo karstas

Netoli dvaro rūmų esantys maldos namai atrodo kaip ant pakylos pastatytas karstas. Joniškėliečiai ta proga iškart sukūrė legendą apie neįprastą statinio formą. 

Pasakojama, kad  Karpis nužudė savo brolį. Po šios tragedijos žudiką naktimis kankino košmariški sapnai. Kažkas dvarininkui patarė pastatyti bažnyčią – tokią, kokia matytųsi pro jo miegamojo langą, ir dar labiau primintų kruviną reikalą. 

Netoli dvaro rūmų stovinti bažnyčia primena ant pakylos pastatytą karstą.

Dargi teigiama, kad esą kai kurie seni joniškėliečiai matę, jog maldos namuose netoli altoriaus kybojo karstas. Žmonės spėjo, kad jame buvo laikomi nužudytojo palaikai.

Žiūrint iš išorės, bažnyčia neatrodo aukšta, tačiau įžengus vidun, kryžminiai maldos namų skliautai suteikia jiems didybės, čia telpa net 6 altoriai. 

Joniškėlio parapijos klebonas Virgilijus Liuima džiaugiasi, kad Dievo namuose yra pakankamai nemažai vertingų šventųjų paveikslų. Tik jam pikta ant aplinkosaugininkų, neleidžiančių nupjauti šalia bažnyčios augančių šimtamečių liepų – esą jos jau savo atgyveno. 

(„anyksta.lt)