Bankrutavo „Šamūkis“, neapmokėtos dešimtys tūkstančių eurų skolų

Dveji metai teismų maratono, pasibaigę Kėdainių kraštą garsinusios žuvininkystės įmonės bankroto byla ir kelias dešimtis tūkstančių eurų siekiančiais įsiskolinimais. Taip baigėsi dar 2023 metų pabaigoje aikštėn iškilusi negyvų šamukų „Kėdainių vandenų“ siurblinėje istorija.

Kol kas „Šamūkio“ bankroto byla dar nesibaigė, skolos vis dar neišmokėtos, tačiau nuoskaudų iš abiejų teismo suolų pusių – daugiau nei pakankamai. Kol savivaldybės įmonė piktinasi, kad ne vienerius metus ūkininkai naudojosi jų nuotekų tinklais už tai nemokėdami nei cento, „Šamūkio“ vadovė neslepia kartėlio, kad savivaldybės įmonės nelankstus ir net pašiepiantis požiūris sužlugdė jų verslą ir tapo aiškiu signalu ir kitiems smulkiesiems krašto verslininkams.

Negyvi šamukai nuotekų valymo įrenginiuose

Viskas prasidėjo, kai dar 2023 metais sausį „Kėdainių vandenų“ darbuotojai savo siurblinėje rado mažų, maždaug 10–15 centimetrų ilgio, negyvų žuvų.

Pradėjus tyrimą, pėdsakai netrukus atvedė į Akademijos miestelyje veikiantį žuvininkystės ūkį „Šamūkis“, priklausantį MB „Piscator“.

Paaiškėjo, kad tarp vandens tiekimo bendrovės ir žuvies augintojų nebuvo sudaryta jokia oficiali nuotekų tvarkymo sutartis, tačiau „Šamūkio“ nuotekų vandenys, kaip įtarta, vis tiek patekdavo į bendrą „Kėdainių vandenų“ nuotekų sistemą.

Sutarties nebuvimas reiškė, kad „Šamūkis“ nemokėjo už nuotekų tvarkymą, o tai „Kėdainių vandenims“ reiškė finansinius nuostolius.

Bendrovė ėmėsi skaičiuoti patirtą žalą ir ruošėsi pateikti pretenziją. Tuomet „Kėdainių vandenų“ technikos direktorius Romualdas Gailiūnas teigė, kad žuvininkystės ūkis aiškino, esą turėjo žodinį susitarimą, apie kurį, deja, tuometiniai darbuotojai nieko nebuvo girdėję: „Jie bandė sakyti, kad 2016 metais buvo mūsų įmonės darbuotojų žodinis pritarimas, leidžiantis jiems pasijungti prie „Kėdainių vandenų“ valymo įrenginių, ir tiek žinių“.

Kol „Kėdainių vandenys“ kalbėjo apie neteisėtą prisijungimą, žalą ir būtinybę atlyginti nuostolius, „Šamūkis“ gynėsi, kad incidentas tebuvo nelaimingas atsitikimas – techninis gedimas jų pačių uždaroje sistemoje, dėl kurio dalis švaraus vandens su žuvytėmis galėjo persipilti į „Kėdainių vandenų“ tinklus.

Įmonės vadovė kategoriškai neigė, kad tai buvo padaryta tyčia ar kad jų įmonė yra nelegaliai prisijungusi prie tinklų. Jos pagrindinis argumentas – techninis gedimas, tą, pasak jos, patvirtino ir apylinkės teismas.

„Šioje situacijoje apskritai jautėmės nekalti, įmonė patyrė gedimą, dėl kurio įvyko netyčinis vandens persiliejimas, tai patvirtino apylinkės teismas“, – aiškino J. Kočetova.

Ji vos istorijai iškilus viešumon pabrėžė, kad tai buvo nenumatytas ir vienkartinis įvykis, o ne nuolatinė praktika. Direktorė ir tąkart griežtai atmetė kaltinimus dėl nelegalaus atliekų išleidimo: „Tikrai nebuvo nelegaliai leidžiamos atliekos į „Kėdainių vandenų“ valymo įrenginius“.

Pirmosios instancijos teismo sprendimai buvo palankesni „Šamūkiui“

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs situaciją, nusprendė, kad „Šamūkis“ turi sumokėti „Kėdainių vandenims“ apie 5,4 tūkst. eurų išmoką. Pirmosios instancijos teismui pakankami pasirodė ir J. Kočetovos atstovų surinkti įrodymai bei žalos apskaičiavimo metodika.

„Pirmasis apylinkės teismas įmonei buvo palankus – jis išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, įmonėje įvykusį netyčinį gedimą, įvertino įmonės naudojamą įrangą – pagrindė maksimalius pajėgumus generuoti vandenį.

Šiuo teismu įmonei buvo nurodyta kompensuoti adekvati ir techniškai pagrįsta suma – įmonė ją būtų kompensavusi iš karto, tačiau „Kėdainių vandenys“ norėjo daugiau, jie atsisakė tos sumos“, – sako J. Kočetova.

Savo ruožtu „Kėdainių vandenys“ teigia, kad sakyti, jog jie atsisakė priteistos pinigų sumos, būtų neteisinga. Bendrovė nurodo nesutikusi su pirmos instancijos priimtu sprendimu, tad įgyvendindama savo teisę apskundė šį sprendimą.

O Apeliaciniame teisme viskas pakrypo visai kita kryptimi, kurios baigtis palanki tapo jau savivaldybei priklausančiai įmonei.

Svarbiausias J. Kočetovos argumentų ramstis buvo teiginys, kad jų žuvininkystės ūkio ir „Kėdainių vandenų“ sistemos apskritai nėra fiziškai sujungtos nuolatiniam nuotekų šalinimui.

„Mūsų sistemos apskritai nėra susietos, mes nesame į ją pasijungę“, – tvirtino ji, paneigdama R. Gailiūno teiginius apie nelegalų prisijungimą.

Be to, J. Kočetova teigė, kad vanduo, kuriame auginami šamai, negali būti laikomas taršiomis nuotekomis.

Nors tąkart J. Kočetova tikino atsakomybės nesikratanti, taikaus sprendimo rasti nepavyko. Iki galutinio taško atvedė net ne vienos instancijos teismų maratonas, kuris, deja, pakrypo žuvininkystės ūkio nenaudai.

Po apeliacinio teismo nuostoliai išaugo penkis kartus

„Kėdainių vandenys“ kreipėsi į apeliacinį teismą ir pastarojo sprendimai tapo palankesni būtent savivaldybės įmonei. Apeliacinis teismas padidino priteistą nuostolių atlyginimo sumą iki daugiau kaip 26 tūkst. eurų.

Apeliacinis teismas rėmėsi „Kėdainių vandenų“ pateiktu nuostolių apskaičiavimu pagal specialią metodiką. Tokios metodikos paprastai yra numatytos teisės aktuose ir taikomos tada, kai tikslių nuostolių įrodyti neįmanoma (pavyzdžiui, kai neaišku, kiek tiksliai neapskaitytų nuotekų buvo išleista).

Teismas nesirėmė ir nevertino J. Kočetovos valdomo žuvininkystės ūkio pateiktų įrodymų (pvz., vandens gręžinio siurblio techninių specifikacijų), kuriais ji bandė įrodyti, koks yra faktinis galimas išleisti nuotekų kiekis. Apeliacinis teismas šiuos įrodymus atmetė arba laikė nepatikimais, pirmenybę teikdamas oficialiai metodikai.

Tačiau toks teismo sprendimas, nors ir nuramino savivaldybės įmonę, iš esmės reiškė nepakeliamą nuosprendį „Šamūkui“. J. Kočetova neslepia nusivylimo, kad Apeliacinis teismas priėmė radikaliai skirtingus sprendimus nuo pirmosios instancijos teismo vos per vieną valandą.

„Apeliacinis teismas su visomis procedūromis truko vos valandą, nebuvo atsižvelgta į jokias aplinkybes, o tik taikoma valdiška formulė. Įmonė nesutiko su šiuo sprendimu, jo nebuvo įmanoma pagrįsti jokia logika, kuomet priskaičiuoti kiekiai buvo kelis kartus didesni, nei apskritai įmonė galėtų generuoti visu pajėgumu kiaurą parą – kas išvis darbo veikloje nėra realu“, – sako ūkininkė.

Tačiau „Kėdainių vandenys“ atkerta, kad Apeliacinis teismas vadovavosi vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklėmis ir nuostolių apskaičiavimo metodika, kurią Apeliaciniam teismui pateikė savivaldybei pavaldi įmonė.

Metodika, jų teigimu, yra teisinga, nes reglamentuotas skaičiavimas turi atgrasyti asmenis nuo neteisėtų veiksmų, t.y. nuo savavališko prisijungimo.

„Taisyklės numato, kad geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui nustačius, kad asmuo savavališkai prijungė savo nuotekų šalinimo įrenginius <…>, nuotekų kiekis nustatomas skaičiuojant, kad nuotekos tekėjo 0,3 m/s greičiu dvidešimt keturias valandas per parą, esant 0,65 nuotekų tinklų skersmens užpildymui, laikotarpiu nuo savavališko prijungimo dienos iki savavališko prijungimo pašalinimo dienos <…>.

Tikrai manome, kad tokia metodika teisinga. Įsivaizduokim situaciją tada, kai asmenys tiesiog savavališkai prisijunginės prie vandens ir nuotekų tvarkymo sistemos ir tai nustačius tiekėjui, su visais asmenimis teks keliauti į teismus įrodinėti tik galimai faktinius kiekius“, – sako  „Kėdainių vandenys“.

Teismas konstatavo ir nelegalų prisijungimą prie nuotekų tinklų

Maža to, Apeliacinis teismas konstatavo, kad „Šamūkis“ savavališkai (neteisėtai) prijungė savo paviršinių nuotekų tinklus prie ieškovės vandentiekio ir nuotekų tvarkymo tinklų.

J. Kočetova teigia, kad apylinkės teismas įrodė, kad įmonėje buvo gedimas. Šios aplinkybės nepaneigė ir Apygardos teismo nutartis. Tuo tarpu „Kėdainių vandenys“ tikina, kad įmonė „Piscator“ ilgą laiką savavališkai naudojosi UAB „Kėdainių vandenys“ priklausančia nuotekų tvarkymo infrastruktūra, maža to, įmonė pati apie tai prisipažino rašytuose raštuose.

„Šį faktą ne kartą yra patvirtinusi pati MB „Piscator“.

Net UAB „Kėdainių vandenys“ nutraukus savavališką nuotekų paslaugų tvarkymą iškart gavo MB „Piscator“ rašytinį prašymą dėl kanalizacijos laikino naudojimo, kuriame nurodė, kad „mes ir iki pasijungimo prie vamzdyno konsultavomės su UAB „Kėdainių vandenys“ darbuotojais“, tokiu būdu patvirtindama, jog ji buvo prisijungusi prie Bendrovės nuotekų tinklų“, – sako „Kėdainių vandenys“ ir priduria, kad nenori komentuoti kitokio pirmos instancijos teismo sprendimo, kuris Apeliacinio teismo buvo pakeistas ir neįsigaliojo.

Keistas sutapimas: bankrotą inicijavo likus dienai iki neskundžiamos nutarties

Po tokios Apeliacinio teismo nutarties J. Kočetova kreipėsi į Lietuvos aukščiausiąjį teismą. Deja, pernai gruodžio 17 dieną jis priėmė galutinę ir neskundžiamą išvadą, kuria buvo paliekamas galioti Apeliacinio teismo sprendimas.

Tuo tarpu dieną prieš, gruodžio 16-ąją, „Šamūkį“ valdanti MB „Piscator“ nutarė iškelti bankroto bylą.

J. Kočetova tikina, kad tai – tik datų sutapimas. Bankrotą įmonė buvo priversta paskelbti, mat iškart po Apeliacinio teismo „Kėdainių vandenys“ išsiėmė vykdomąjį raštą ir jų antstolis areštavo visas įmonės sąskaitas.

„Tai buvo vėlyvas ruduo, kuomet visa įmonės apyvarta buvo suinvestuota į žaliavas ir prekes, nes Kalėdos žuvininkams yra pats svarbiausias prekymetis (70 proc. visos metų apyvartos). Areštavus sąskaitas mes negalėjome net sumokėti darbuotojams atlyginimų, nusipirkti kuro, kad pristatytume prekes, nusipirkti prieskonių, kurių reikia žuvies produktams pagaminti.

Priminsiu, jog mūsų verslas buvo smulkus, o „Kėdainių vandenys“ – savivaldybės įmonė.  Kreipėmės į „Kėdainių vandenis“ prašydami nuimti sąskaitų areštą, motyvuodami tuo, kad taip sustabdoma įmonės veikla ir galimybė realizuoti per ilgą laiką pagamintas prekes Kalėdoms (Kalėdoms ruošėmės nuo vasaros), sakėme, kad tik prekiaudami galime sumokėti priteistą sumą. „Kėdainių vandenys“ mūsų prašymus ignoravo.

Neturint galimybės visavertiškai prekiauti, pristatyti prekes, atsiskaityti su tiekėjais ir net neturint galimybės darbuotojams išmokėti atlyginimų prieš Kalėdas – susidūrėme su kritiniais sunkumais tęsti veiklą.

Savivaldybės įmonei verslų bėdos neįdomios?

J. Kočetova neslėpdama nusivylimo sako, kad „Kėdainių vandenims“ teikė net tris išsimokėjimo pasiūlymus, tačiau savivaldybės įmonė nei vieno pasiūlymo nepriėmė, o galiausiai, su paskutiniu išsimokėjimo variantu dar pareikalavo garantinio užstato visai priteistai sumai.

„Nuo pat verslo pradžios teigėme, kad verslą kuriame ir vykdome skaidriai, laikomės LR įstatymų. Todėl net teismui priteisus didelę sumą, kuri mums neatrodė nei teisinga, nei protinga – kad ir skaudančia širdimi, bet įmonė siekė ją sumokėti dalimis.

Besiderant dėl išsimokėjimo grafiko, iš „Kėdainių vandenų“ atstovo nuskambėjo frazė, kuri iki šiol dar skamba galvoje – „mums jokios verslų bėdos neįdomios“.

Supraskite tiesiogiai – savivaldybės įmonei neįdomios jokios rajone veikiančių verslų bėdos. Neįdomu, kad bus atleisti kaimo vietovės verslo darbuotojai, neįdomu, kad jie negaus atlyginimų prieš Kalėdas.

Neįdomu, kad įmonė prašė išdėlioti mokėjimą.

Taip pat neįdomu, kad ta įmonė šitiek metų laimėjo prizines vietas parodose, garsino Lietuvą net tarptautinėje Vokietijos parodoje „Žalia savaitė“, į kur buvo atrinkta Lietuvos žemės ūkio ministerijos. Taip pat neįdomu, kad tai buvo smulkutė kaimo įmonė, su savo gaminiais sugebėjusi  patekti į didžiausius šalies prekybos centrus“, – su kartėliu kalba pašnekovė.

Savo ruožtu „Kėdainių vandenys“ tikina, kad svarstomi buvo įvairūs skolos išsimokėjimo variantai, tik kad, pasak jų, pats „Šamūkis“ nerodė noro taikiai spręsti susidariusios situacijos.

„Įsiteisėjus teismo sprendimui, jis turi būti įvykdytas – laisva valia arba priverstinai.

Teisiniai ginčai vyko daugiau nei dvejus metus. Abi šalys yra ūkio subjektai. Tiek viena, tiek kita šalis galėjo numatyti ginčo pabaigą, ieškinyje buvo nurodyta ir konkreti suma.

Teisminiuose ginčuose MB „Piscator“ nereiškė noro baigti ginčą taikiai, kurios metu būtų buvus galimybė skolą mokėti dalimis“, – tikina „Kėdainių vandenys“, tačiau priduria, kad viso proceso metu buvo svarstomi ir aptariami įvairūs variantai dėl skolos grąžinimo.

Paklausta, ar tikrai sakė, kad jiems neįdomios verslininkų bėdos, savivaldybės įmonė atsakomybės kratosi – sako, kad nežino, iš kieno lūpų ši frazė galėjo nuskambėti. Vis dėlto pripažįsta, kad bedrovės politika su skolininkais turbūt yra tokia pati, kaip ir visų ūkio subjektų su skolininkais. Siekis – neturėti skolininkų, bet kai jie yra – imamasi teisės aktuose nustatytų priemonių.

Kokia tikimybė, kad MB „Piscator” grąžins savo skolas?

„Šamūkį“ valdanti įmonė turi ne tik 26 tūkst. eurų skolą „Kėdainių vandenims“. Dar apie 7,5 tūkst. eurų skolos yra VMI ir „Sodrai“. Bankroto procedūros dar nėra baigtos, kol kas įmonė yra atsiskaičiusi tik su savo darbuotojais. O įmonės, kurioms ji skolinga, turi kantriai laukti bankroto bylos pabaigos ir viltis atgauti bent jau dalį skolų.

„Kadangi veikėme skaidriai, nuoširdžiai tikėjome savo verslu ir iš anksto nesiruošėme blogiems scenarijams – įmonė nebuvo ruošiama bankrotams, visas turtas kuris buvo įmonės – joje ir liko bankroto proceso metu.

Bankroto proceso metu į areštuotas įmonės sąskaitas krito pinigai už anksčiau klientams patiektas prekes ir už prekes bei įrangą, leistą parduoti bankroto administratoriaus.

Tad visi kreditorių reikalavimai, įskaitant VMI, „Sodros“ ir „Kėdainių vandenų“ reikalavimus, bus tenkinami Juridinių asmenų nemokumo įstatymo nustatyta tvarka. Šie reikalavimai yra vienodi, ir jie bus tenkinami proporcingai finansinių reikalavimų dydžiui“, – tikslina J. Kočetova.

„Kėdainių vandenys“ savo ruožtu primena, kad jie nepriima antstolio jau vykdomojoje byloje sprendimų, kokius ir kada atlikti procesinius veiksmus antstoliui priverstinai išieškant skolą.  Bendrovė neinicijavo bankroto bylos iškėlimo skolininkui, nemokumo procesą inicijavo ne UAB „Kėdainių vandenys“, bet kiti kreditoriai. Įmonė nesiryžta spėlioti, ar atgaus bent dalį jiems priteistos pinigų sumos, tik teigė, kad iki šiol negavo nei cento ir informacijos apie skolos išmokėjimą taip pat neturi.

Na, o pati „Šamūkio“ vadovė sako, kad didžiausias pralaimėjimas šioje istorijoje buvo būtent jai, smulkiajai verslininkei, kuri į ūkio verslo idėją sudėjo ne tik savo lėšas, laiką, bet ir visą savo širdį, tikėjo Lietuvos Valstybe ir teisingumu.