Koldūnų čempionate sužibėjo Panevėžio bendruomenės: komisiją sužavėjo autentiškumas ir tradicijos

Visagino Santarvės aikštė virto tikru kulinarinių tradicijų epicentru. Čia vyko pirmasis gastronomijos ir kultūros festivalis „Koldūnų kultūra“, sutraukęs tūkstančius lankytojų ir geriausius virtuvės entuziastus iš visos Lietuvos. Tačiau didžiausia šventės sensacija ir kūrybinio koldūnų čempionato nugalėtoja tapo jungtinė Panevėžio miesto ir rajono komanda – Liekupio ir Įstros kaimo bendruomenės.

Aukščiausią komisijos įvertinimą ir pagrindinį prizą panevėžiečiai pelnė ne ieškodami egzotinių madų, o atsigręžę į gilias Aukštaitijos kulinarinio paveldo šaknis, rankų darbą ir šimtametį miltų malimo būdą.

Koziris – girnomis malti miltai

Komandos sėkmės pamatu tapo Įstros kaimo bendruomenės pirmininko Zenono Vezbergo paruošta staigmena – į festivalį panevėžiečiai atsivežė pusmaišį kviečių ir tikras rankines girnas.

„Atsivežėm kviečių, juos vietoje malėm, nusijojom, tešlą minkėm – Įstros bendruomenė virė tradicinę zacirką, o Liekupio bendruomenė iš šių miltų gamino koldūnus. Tai ir buvo mūsų koziris. Turbūt niekas Lietuvoje daugiau neturi tokių girnų ir nenaudoja šitaip maltų miltų maistui ruošti. Parduotuvėje miltai valyti, o mūsų – su visais grūdo marškiniais, su visa luoba, todėl ir virtiniai tokie tamsesni, rudi“, – pasakoja Z. Vezbergas.

Idėja atgaivinti senovinį mechanizmą Zenonui kilo iš vaikystės prisiminimų. Jis pats nupirko girnas, o meistrai paruošė specialų stalą su išgraviruota „grūdų kelione į miltus“.

„Mano tikslas – parodyti visiems, ypač jaunimui, kad miltus gamina ne prekybos centrai. O paklaustas, ar skaniau iš tokių miltų, visada sakau: kai esi alkanas, tada viskas skanu!“ – šypsosi Įstros bendruomenės lyderis.

Komisijai – interaktyvus šou ir išgyvenimo pamokos

Liekupio bendruomenės pirmininkas Vaclovas Laucius, subūręs gausią komandą – Sonatą Ribokienę, Rimą Laucuvienę, Jolitą Blaževičienę, Renaldą Taučiką ir kitus – ne tik idealiai suplanavo visą eigą, bet ir pavertė koldūnų gaminimą tikru edukaciniu spektakliu. Jie nepaliko abejingų nei žiūrovų, nei griežtos komisijos.

„Pats labai mėgstu gaminti, todėl gavęs Zenono kvietimą prisijungti, pagalvojau – kodėl gi nepabandžius parodyti, kaip mūsų seneliai gamindavo koldūnus, kai neturėjo modernių malūnų. Pasikviečiau komisijos narius ir liepiau jiems patiems miltus susimalti. Prie stalo buvo prisukta ir senovinė rankinė mėsos malimo mašina, kas juos labai sudomino“, – prisimena V. Laucius.

Kol ant krosnies jau čia pat čirškėjo spirgučiai, komanda demonstravo tikrą rankų darbą: kočiojo tešlą, gamino kanapių padažą, o Vaclovo žmona meistriškai raitė virtinukų kraštus. Kol kiti laukė pasirodančių patiekalų, bendruomenės pirmininkas visus vaišino iš rūsio atsivežta, paties rauginta beržų sula.

Komisijos nariai neslėpė žavesio ir juokavo: „Šitai komandai elektros nereikia – jie moka išgyventi bet kokiomis sąlygomis!“

Autentiškas skonis ir palėpės lobiai

Panevėžiečiai čempionate išvirė apie 7 kilogramus – net 300 vienetų – koldūnų. Pagrindinis patiekalas buvo ruošiamas su mėsos ir baravykų įdaru, o papildomai svečiai buvo vaišinami ir koldūnais su bulvėmis bei keptais svogūnais.

Išskirtiniu akcentu tapo ne tik maistas, bet ir jo pateikimas. Koldūnai buvo patiekti senuose moliniuose induose, o valgomi – pasidabruotais šaukštais, kaip darydavo mūsų protėviai.

„Molinius indus rado žmona palėpėje. Prieš 20 metų viena draugė, išvykdama gyventi į Čikagą, atidavė rudus, gražius čenakinius indus, tik be dangtelių. Priglaudėm juos, o vat po dviejų dešimtmečių jų taip prisireikė. Komisija akcentavo, kad mūsų pateikimas moliniuose induose ir tradicinis kanapių padažas buvo patys autentiškiausi“, – džiaugiasi Vaclovas.

Pasiekta viršūnė, kurios kartoti neplanuoja

Nors pergalė atnešė daug džiaugsmo, nugalėtojai neslepia, kad pasiruošimas ir pats čempionatas pareikalavo nemažai streso. Receptą ir tešlą komanda išbandė likus vos trims dienoms iki konkurso. Paklaustas, ar planuoja ginti čempionų titulą kitais metais, V. Laucius atsako su sveiku humoru: „O toliau nieko nebus! Laimėjom pirmą vietą ir užtenka – viskas tobula, pasiekta aukštuma. Paskui galim tik žemai kristi, užteks tos garbės. Bus koks nors kitas iššūkis – darysim ką nors kita. O dabar viskas puiku, užtenka.“

Šis festivalis įrodė, kad tradicinis maistas turi galią vienyti regionus ir kultūras. Kol scenoje lankytojus linksmino vietos kolektyvai bei grupė „Išjunk šviesą“, Panevėžio krašto bendruomenės namo vežėsi ne tik auksinį apdovanojimą, bet ir pasididžiavimą, kad jų puoselėjamos tradicijos yra gyvos ir vertinamos visoje Lietuvoje.