Rolandos ir Vlado Vasių iš Varnių seniūnijos Drobūkščių kaimo ūkininkavimo istorija kupina ieškojimų, įvairių nesėkmių ir atradimų. Tačiau svarbiausia – šeimą nuolat lydėjo gera vadyba ir noras ūkininkauti kuo efektyviau. Tai iš esmės ir nulėmė nedidelio pienininkystės ūkio sėkmę, o puikūs rezultatai atvedė į Elitinio pieno gamintojų klubo gretas.

Beveik 40-metis – su „Žemaitijos pienu“

Rolanda – miesto vaikas, todėl gyventi kaime neplanavo. Baigusi tuometę Telšių Žemaitės vidurinę mokyklą, nusprendė tapti pedagoge. Tačiau gyvenimas pasiūlė savo iššūkį – ūkininkavimą. Jos sutuoktinis Vladas irgi buvo nutolęs nuo žemdirbystės, nes dirbo elektriku. Taip jaunai porai teko pradėti sunkiai tuomet perprantamą darbą su piendavėmis ir mokytis pieno ūkio abėcėlės. Šeima su „Žemaitijos pienu“ pradėjo bendradarbiauti 1985 metais – vadinasi, abipusis ryšys nenutrūksta beveik keturis dešimtmečius. Ūkininkai visą šį laiką patenkinti nuoširdžia ir dalykiška bendryste su įmone.
„Šiandien galiu pasakyti, kad didžiąją ūkininkavimo dalį gana vargome, kol išlipome iš savo klaidų, todėl dabar su malonumu patariu visiems norintiems sužinoti, kaip vienų ar kitų ūkininkavimo nesklandumų galima išvengti“,– sakė R.Vasienė. Ji ypač vertina įvairiuose seminaruose perteiktus metodinius patarimus, praktines konsultacijas, kurių gaudavo stipresniuose už saviškį ūkiuose.

Pasak pašnekovės, labai svarbu bendrauti su įvairių sričių konsultantais profesionalais, išmanančiais gyvulių ligas, jų sveikatingumą, selekciją, pašarus, raciono sudarymo subtilybes ir kt.

R.Vasienė teigia, kad kelias į sėkmingą ūkininkavimą buvo gana lėtas. Valinga moteris su savo sutuoktiniu sugebėjo pasverti kiekvieno ėjimo į priekį žingsnį, kad nereikėtų grįžti atgal. Atkaklumas ir gera vadyba davė puikių rezultatų. Šiandien Vasiai laiko 19 karvučių, o melžia 16. Pasak pašnekovės, per dešimtmetį rūpestingos selekcijos dėka banda „išsigrynino“ ir dabar joje vyrauja holšteinų veislės piendavės. Šeima kasdien „Žemaitijos pienui“ parduoda apie 600 kg natūralaus pieno. Vadinasi, piendavės vidutiniškai per dieną atseikėja po 40-60 kg. Per metus iš karvės vidutiniškai melžiama po 10-11 tonų natūralaus pieno. Toks žemaičių karvučių produktyvumas daugelį stebina. R.Vasienė papasakojo pavyzdį, kai į jų ūkį buvo atvykęs ūkininkas, laikantis apie 200 piendavių, nes jam buvo sunku patikėti tokiais dideliais nedidelio pienininkystės ūkio primilžiais. Vasiai pasidalino savo patyrimu, kurį tuomet atvykęs svečias kiek skeptiškai priėmė. „Po kurio laiko sužinojau, kad jo ūkyje pakilo ir karvių bandos produktyvumas, ir pieno kokybiniai rodikliai, matyt, žmogus vis dėlto bus paklausęs patarimų“,– svarstė R.Vasienė. Tokių pavyzdžių šeima gali pateikti ir daugiau. Ne veltui Lietuvos galvijų veisėjų asociacija (LGVA) Vasių ūkyje buvo surengusi respublikinį seminarą, kuriame dalyvavo apie 60 ūkininkų iš įvairių rajonų. Seminare pasidalinta piendavių produktyvumo ir pieno kokybės gerinimo bei kitais aktualiais pienininkystės klausimais. Svečiai įsitikino, jog didelius karvučių primilžius ir aukštus kokybės standartus lemia puikus gebėjimas valdyti piendavių bandą. Svarbu pažymėti, kad ūkyje, kur netrūksta daug rankų darbo, pluša tik abu sutuoktiniai.

Tarp pirmųjų – į Elitinio pieno gamintojų klubo gretas

Kai Lietuvos pieno ūkių asociacija įkūrė Elitinio pieno gamintojų klubą, Rolandos ir Vlado Vasių ūkis buvo vieninelis iš Telšių rajono, tuomet patekęs tarp 12 kitų rajonų geriausiųjų ūkių. Ir šiuo metu ūkis laiko aukštai iškėlęs pieno kokybės kartelę: birželio mėnesio duomenimis, pieno riebumas siekė 4,21 proc., baltymingumas – 3,4 proc., SLS piene – 113 tūkst./ml.

Karvutės šeriamos visaverčiais pašarais. Grūdus sumala kilnojamasis malūnas, taip sutaupant šeimininkams daug brangaus laiko. R.Vasienė pataria ir kitiems ūkininkams naudotis tokia paslauga. Racionas karvutėms paskaičiuojamas labai tiksliai, joms negailima pašarų žaliavos ir mineralinių priedų, ypač pastaruoju metu efektyvių įvairiausių boliusų. Žinoma, kuo daugiau pašaro paruošiama iš pirmosios žolės. Pasak ūkininkų, rūpinimasis pašarais prasideda nuo investicijos į žemę: pievų tręšimo, naujų žolynų atsėjimo, sėklų mišinio parengimo ir kt. Tai bendra investicijų tėkmė į svarbiausią tikslą – prodyktyvias karvutes, kurių duodamas kokybiškas pienas ir suka visą pienininkystės verslo smagratį. „Manau, reikia vadovautis elementaria taisykle: kiek gyvuliui duosi, tiek iš jo ir gausi. Kol nesuprasime, kad pienininkystė yra verslas, kuris reikalauja nemažų investicijų, norint melžti kokybišką pieną, tol kursime nereikalingas problemas. Juk kiekvienoje parduotuvėje perkame tik kokybiškas prekes, tad ir pienas, norint iš jo pagaminti kokybišką produktą, turi būti tiekiamas perdirbėjams tik geros kokybės“,– įsitikinusi R.Vasienė.

Su gyvuliu reikia „suaugti“

Viename respublikiniame leidinyje žurnalistas, parašęs straipsnį „Nesakykite karvei „tu“, labai taikliai aprašė R.Vasienės šeimininkišką globą gyvuliams. Kiekviena karvutė yra paglostoma. Visos mylimos, o ypač jau nuo metų naštos net pražilusi „Saulutė“. Ji turi atvedusi pulkelį palikuonių. Būdama bandos hierarchijoje svarbiausia, labiausiai globoja vyriausią savo įpėdinę. Rolanda iš žvilgsnio supranta, kuri karvutė negaluoja, tačiau tai retokai pasitaiko. Šeimininkai taip sugeba rūpintis piendavių sveikata, kad veterinarijos gydytojas kartais pamano, jog Vasiai jį pamiršo. „Karvę reikia gerbti, nes ji nėra savanaudė: jeigu ja rūpinsiesi, negailėsi ir žinosi, ką duoti, visada atsilygins su kaupu“,– pasakojo R.Vasienė.

Bendrystė – svarbiausia

Daugelį metų bendradarbiaujantys su „Žemaitijos pienu“ Vasiai pastebi, jog su šia bendrove sieja tamprus ryšys, nes su įmonės specialistais, ypač žaliavos pirkimo vadybininkais, visuomet galima tartis svarbiausiais pienininkytės klausimais. „Labai vertinu žmogiškąjį ryšį, todėl jaučiu tarsi būtume vienoje šeimoje“,– susijaudinusi kalbėjo ūkininkė. Vasiai dėkingi „Žemaitijos pienui“ už dėmesingumą ir kvietimą į geriausių darbštuolių šventes, kur pelno nominacijų už aukštus pieno kokybės rezultatus. Ypač žmones suartina įmonės ar Lietuvos pieno ūkių asociacijos iniciatyva rengiamos išvykos geriausiems ūkininkams, kurių metu išsikalbama „iki dūšios gelmių“.

R.Vasienė labai jautėsi pagerbta, kai ją su 60-uoju gimtadieniu pasveikino žaliavos pirkimo direktorė Jurgita Vaičiulė, vadybininkė Vaida Baltinienė, Lietuvos pieno ūkių asociacijos administracijos direktorė Kristina Katinienė, palinkėdamos tvirtos sveikatos ir toliau sėkmingai puoselėti pienininkystės ūkį. Ilgai nenutrūko pokalbis apie kasdienio gyvenimo peripetijas, o svarbiausia jo gija buvo – meilė, sąžiningumas ir atsakomybė pasirinktam darbui.