Ar žaliasis kursas jau žlunga?

D. Trampas, tapęs JAV 47-uoju prezidentu, visą pasaulį šokiruoja savo pasirašytais dekretais ir šokiruojančiais pasisakymais įvairiais tarptautiniais klausimais.

Jų nevardinsiu, nes dauguma tai žino, ko gero, kai kuriuos įvardintų, net pažadinus iš miego vidurnaktį. Aš, kaip biologas, besidomintis žemės ūkiu, nebuvau labai nustebintas, kad JAV ir kitos pasaulio šalys atsisako žaliojo kurso. 2019 m. Europos Sąjunga priėmė nutarimą dėl žaliojo kurso. Pagrindiniai tikslai išdėstyti sekantys. Poveikio klimatui neutralumas, žiedinė ekonomika, švari pramonė ir sveikesnė aplinka, tvarus ūkininkavimas, klimato teisingumas ir sąžiningumas. 

Dar tais perestroikos laikais, kai dirbau moksliniu bendradarbiu Dūkšto bandymų stotyje, prasidėjo aktyvi agitacija ir propaganda už ekologinę žemdirbystę. Aišku, idėja graži, juk kas atsisakys sveikų, chemikalais neužterštų maisto produktų ir švarios aplinkos. Ekologinės žemdirbystės grandinė gana ilga ir sudėtinga.

Kad visos grandinės dalys būtų išlaikomos ir nenutraukiamos, pirminė žaliava turi būti švari, neužteršta pesticidais, nitratais ir nitritais, sunkiaisiais metalais, į dirvožemį įterpta kuo daugiau organinių trąšų, būtina optimaliai (mažai) naudoti mineralinių trąšų, minimaliai naudoti priemones prieš ligas ir kenkėjus, taupyti energetinius išteklius, o saugant ir perdirbant į galutinę produkciją – nesugadinti jos konservuojant ir pan.

Bent vieną grandinę ,,sugadinus“, itin paskutinius segmentus – visos didžiulės lėšos ir pastangos nueina perniek. Jei galutinio produkto kiekis iš ploto vieneto yra mažesnis, nors ir ekologiškas, o sąnaudos didelės, vartotojui kaina bus aukšta, o perkamoji žmonių galia silpnoka, tada ekologiškas produktas negali konkuruoti su įprastine žemės ūkio produkcija. 

Jei kalbame apie Lietuvą, tai maistas pas mus yra gana brangus, nekalbant apie ekologiškus produktus, jam išleidžiama apie 20–25 proc. atlyginimo. Taigi, siekdami kilnių tikslų, ne tik mes, bet ir visa senstanti Europa nepajėgi konkuruoti žemės ūkio produktų kainomis su daugelio kitų žemynų tokių produktų gamintojais. Ir dar svarbus momentas – jeigu normaliai tradiciškai ūkininkaujant ir laikantis elementarių reikalavimų, produkcija kokybiniais parametrais mažai kuo skiriasi nuo ekologiškai augintos. 

Pamenu, buvo rekomendacija, kad kultivuojant grūdines kultūras, negalima viršyti 100 kg azotinių trąšų/ ha. O norint iš 1 ha gauti 7 t kukurūzų grūdų, reikia ne mažiau 200 kg azotinių trąšų.  Vyresnės kartos žemės gėrybių puoselėtojai, ko gero, prisimena tokį amerikiečių agronomą D. Mitlaiderį, kuris savo eksperimentais, auginant įvairias daržoves, pasiekdavo rekordinius derlius ir, kas svarbu, augino sveikas daržoves, bet mineralinių trąšų tam sunaudodavo daug kartų daugiau, nei intensyviai chemizuotame ūkininkavime. Praktiškai tai buvo hidroponikos atmaina, tik ant nederlingo dirvožemio (smėlio) natūraliomis lauko sąlygomis. 

Visokių biurokratinių kvailų rekomendacijų, instrukcijų buvo tiek daug prištampuota, kad neįmanoma visų įvykdyti, bet šiais laikais lengviau, nes į pagalbą ateina DI (dirbtinis intelektas). Kiekvienas rimtai ūkininkaujantis supranta, kad reikia laikytis ir aplinkosauginių reikalavimų, kad dirbamuose plotuose nemažėtų humuso atsargos, kad trąšos nepatektų į atvirus vandens telkinius, taikyti bearimines technologijas. Dabar ateina taip vadinama tikslioji žemdirbystė, kurią neseniai savo straipsnyje buvau kritiškai įvertinęs. Juk vykdant bet kurią veiklą, gamybą, ir norint gauti gerą rezultatą, reikia viską atlikti tiksliai, nepriekaištingai. 

Baigiant svarbu akcentuoti, kad visas madas pasauliui diktuoja JAV, kuri atsisako klimato kaitos, žaliojo kurso ir kitų svarbių pasaulinių susitarimų. Stebėsime, kaip elgsis ES šalys, itin tuomet, jei bus įvesti muitai  įvairioms prekėms iš ES šalių. Kokios pozicijos laikysis mūsų valdžia, kai JAV ir ES yra mūsų pagrindinės partnerės bemaž visais klausimais.