Valdžia toliau skęsta melioracijos problemų pelkėje ir neranda sprendimų

Seimo Kaimo reikalų komitetas (KRK) vėl svarstė klausimus, susijusius su melioracijos problematika. Apie melioracijos inžinerinių statinių prastą būklę, nuolatinį lėšų trūkumą priežiūrai, remontui ir rekonstrukcijai KRK kalbėta jau ne kartą. Parlamentinės kontrolės klausimas į darbotvarkę natūraliai sugrįžo netrukus po valstybių ir savivaldybių biudžeto projekto svarstymo, kai ir vėl iškilo ta pati lėšų trūkumo problema.

Žemės ūkio viceministras Donatas Dudutis priminė, kokie melioracijos statiniai valstybei nuosavybės teise priklauso pagal Melioracijos įstatymą (nepaisant to, kas yra žemės sklypo savininkas). O būtent: sureguliuoti upeliai, grioviai, nuvedantys vandenį nuo daugiau kaip vieno žemės savininko ar kito naudotojo sklypo, juose esantys melioracijos statiniai, tvenkinių, kurie ribojasi su dviejų ir daugiau žemės savininkų ar kitų naudotojų žeme, hidrotechnikos statiniai, polderiai ir kitos melioracijos sistemos, jeigu jose mechaniškai keliamas vanduo, kanalizuoti grioviai ir drenažo rinktuvai, kurių skersmuo siekia 12,5 cm ir daugiau ir kurie yra pastatyti už valstybės lėšas.

Valstybei nuosavybės teise priklauso 54 proc. visų Lietuvoje esamų melioracijos inžinerinių statinių. Šio turto nusidėvėjimo lygis siekia net 74,4 proc. ir toliau krinta po 1 proc. kasmet. Iš šiuo metu 2,5 mln. ha nusausintų drenažu žemės ūkio naudmenų 2 mln. ha esantis drenažas yra kritinės būklės, didėja gyvenamųjų teritorijų ir žemės ūkio naudmenų užliejimo rizika.

ŽŪM pavedimu Valstybės žemės fondas (VŽF) surinko ir išanalizavo statistinę informaciją apie melioracijos inžinerinių statinių būklę ir lėšų poreikį blogos būklės statinių rekonstrukcijai. 2020 metų kainomis, kasmet reikėtų apie 66,70 mln.  Eur – 19-20 metų.

Pagal ŽŪM viziją, problemą ateityje padės spręsti Melioracijos fondas, prie kurio prisidėtų visi melioracijos naudotojai, neišskiriant ir valstybinių miškų, geležinkelio bei pan. Tačiau detaliau kalbėti apie šį fondą dar ankstoka, nes tebevyksta diskusijos, konkretus projektas dar nėra registruotas.

Kita ŽŪM įvardyta problema, kurią reikėtų spręsti, tai melioracijos programų neracionalus įgyvendinimas: visi melioracijos darbai privalo būti suplanuoti ir įgyvendinti per vienerius einamuosius metams. Tuo tarpu darbai yra sezoniniai, kita vertus, vien tik rekonstrukcijos projektų parengimas, derinimas ir viešųjų pirkimų atlikimas užtrunka iki 4–5 mėn. ŽŪM mano, kad turėtų būti numatyta galimybė perkelti nepanaudotas lėšas į kitus metus, tai padėtų užtikrinti ilgalaikį finansavimo planavimą savivaldybės lygmeniu ir geresnį melioracijos darbų organizavimą. KRK tokiam siūlymui linkęs pritarti.

KRK aptariant melioracijos ūkio problemas, neišvengiamai buvo paliesta ir upelių renatūralizacijos tema. Aplinkos ministerijos atstovas paaiškino, jog kitiems metams šiai programai lėšų nėra numatyta, o šiam finansiniam laikotarpiui skirtas lėšų krepšelis išnaudotas tik nedidele dalimi. Teigė, jog visi „minkštieji“ projektai buvo vykdomi su savivaldybių pritarimu, melioracijai nepakenkė.

Žemės ūkio viceministras D.Dudutis savo ruožtu patikino, jog renatūralizacija nėra tiesioginis ŽŪM interesas, ji tam nei pinigų skiria, nei programoje dalyvauja. ŽŪM reikalaujanti, kad projektai būtinai būtų derinami su savivaldybių atsakingais specialistais, nebūtų sukelta naujų problemų.