Šiuolaikinės trijų dvarų istorijos

Kėdainių krašte nerasime panašių dvarų, o ir naujieji šeimininkai – įvairių profesijų. Tačiau juos visus sieja vienas tikslas – išsaugoti bendruomeniškumą bei tradicijas.

Medinės architektūros Vincgalio dvaras – visos šalies puošmena

Medinės architektūros Vincgalio dvaras – didžiausia ne tik Kėdainių apylinkių, bet ir visos šalies puošmena. Tačiau vienam iš jo savininkų, Dariui Svirskiui (53 m.), tai – gimtieji namai.

„Nesu mėlynojo kraujo, tai – ne man tekęs palikimas, tačiau aš dvare gimiau. Mano senelis buvo kumetis, tarnavo paskutiniam dvaro ponui. Likimo lemta, jog čia gyveno mano tėvai, aš čia augau, o dabar galiu išsaugoti dvarą tokį, koks yra“, – pasakojo D. Svirskis.

Pusę dvaro priklauso Dariui, likusi dalis – solidaus amžiaus kaimynų porai. Kai pastatus buvo leidžiama privatizuoti, vieną ketvirtį įsigijo D. Svirskio tėvai, kitą pusę – žmonės, kurie jame anksčiau gyveno. Po kiek laiko Dariaus šeima vieną ketvirtį dvaro nupirko iš jame gyvenusios senbuvės, toji dalis savininkui atiteko po moters mirties.

Kėdainiuose sunkvežimių remontu ir jų detalių prekyba užsiimantis D. Svirskis visą laisvą laiką skiria Vincgalio dvarui – tiesiog savo gimtiems namams, iš kurių vyras niekada nebuvo išsiregistravęs. Dabar jame augina kalakutus, antis.

Pietinėje dvaro pusėje prie namų Darius su žmona, vaikų darželio auklėtoja Vilija, įsigijo apie hektarą žemės. Toje vietoje auga nemažai liepų, beržų, eglių, vaismedžių, vaiskrūmių, liudijančių kaimišką aplinką ir dvaro istoriją. Be to, aukšti medžiai apsaugo dvarą nuo skersvėjų, dulkių, kurias vėjas pusto nuo dirvonuojančių laukų.

Nedidelis medinis dvaras Vincgalyje buvo pastatytas XVIII amžiaus pabaigoje – Mykolas Guscevičius prie jo įrengė priestatą, tapusį pagrindine rūmų patalpa.

1863–1866 metais Juozapas Guscevičius pastatą dar papildė. Registrų centre Vincgalio dvaras įregistruotas 1870-aisiais, archyvuose randama įrašų, kad galimai pradėtas statyti 1836-aisiais. Prie dvaro buvo veja, sodas, pasodinta kaštonų alėja, o Dotnuvos link vedė liepų alėja, kuri kirtosi su eglių alėja.

Šis dvaras nerestauruotas, nes paveldo saugotojai neleidžia jam prarasti autentiškumo.

„Bijau, kad dvaro likimas netaptų toks, kaip Apytalaukio, Terespolio dvarų. Jei norėtume tą dvarą perdažyti, to daryti negalime. Jei paveldo apsauga būtų nustatyta prieš dvidešimt metų, neabejoju, kad to dvaro jau būtų nelikę. Dėl to dvaras išliko autentiškas. Ir jei pakeičiame duris, tai darome tik dėl to, kad jos yra supuvusios, išvarpytos kirvarpų. Bet ir to greičiausiai jau nebegalėsime padaryti, nes ir patys nežinome visų  reikalavimų“, – apgailestavo Vincgalio dvaro šeimininkas.

Sovietmečiu pastatuose buvo įrengta kolūkio kontora, komunaliniai butai darbuotojams, studentams. Todėl dvaras nebuvo niokojamas – pastato stogas neprakiuręs, patalpos nevirto sandėliais. Šiam dvarui pavyko išlikti senoviškam. Didžiausia vertybė – mediniai drožiniai, laiptinė, durys.

Lankytojus labiausiai domina medinė architektūra, tačiau dvaro šeimininkas ekskursijų nerengia, nes tai nėra turizmo objektas, o privati valda. Bet jei užklysta dvarų istorija besidominčių svečių, savininkas pavedžioja po gimtus namus ir papasakoja tai, ką žino.

Žmonės atvažiuoja į dvarą, fotografuojasi. Jei susiderina su šeimininku vizito laiką, jiems atrakinamos pastato durys. Už apsilankymą jokio mokesčio nėra, svečiai priimami geranoriškai. Nors lankytojai pataria verstis iš turizmo, šeimininkas apie tai negalvoja, nes pastebėjo, jog kai dvarai tampa komerciniais, jie keičia ir savo veidą, tai yra autentiškumą.

D. Svirskis su žmona prieš keletą metų įkūrė Vincgalio bendruomenę, rengia šventes ir kviečia vietinius į svečius. Todėl gyventojai į dvarą žiūri kaip į kaimynystę. Žinodami, kad jis – gyvenamasis namas, vietiniai su Svirskiais elgiasi kaip su kaimynais, vieni pas kitus svečiuojasi.

„Kiekvienas turbūt patenkintas, kad dvaras neišnyko. O kad visi alptų iš džiaugsmo, taip nėra. Iš apylinkių daugiau atvyksta žmonių negu užsuka vietiniai“, – užsiminė Kėdainiuose gyvenantis ir į Vincgalį dažnai sugrįžtantis D. Svirskis.

Sykį į savininką kreipėsi kadaise kaime gyvenę žmonės, kurie norėjo paminėti giminės susitikimą. Darius jiems atvėrė dvaro kiemą. Atsidėkodami už priėmimą giminaičiai pasodino keletą medžių.

Kalnaberžės dvaras atgyja: kėdainiškių šeima prikelia istorinį pastatą naujam gyvenimui

Kalnaberžės dvarą praeityje valdė didikai Radvilos, Čapskiai, Košelevskiai, Stolypinai, o nuo 2023 metų jo valdos priklauso kėdainiškiams Mariui Šiburkiui (52 m.) su žmona architekte Inga. Šeimos įmonėje dirba ir poros sūnus Tautvydas, Kalnaberžės dvaro projekto vadovas.

1940-aisiais dvaras buvo nacionalizuotas, o karo metu sunaikintas, daiktai išgrobstyti. Po karo čia buvo atkurta nepilnamečių kolonija, 1949-aisiais – vaikų namai, o nuo 1959 m. – internatinė mokykla. Vėliau čia įsikūrė ,,Žiburio“ kolūkio administracija.

Dešiniajame Nevėžio krante, maždaug už trylikos kilometrų nuo Kėdainių stūksantys neogotikinio stiliaus rūmai prieinami ne tik bendruomenei, bet ir visiems, besidomintiems dvarų istorija.

Dvarą supa mišraus tipo parkas, kuris įkurtas XIX amžiaus viduryje. Vyrauja liepos, auga ąžuolai, uosiai, klevai, beržai, kaštonai, pilkosios tuopos. Didelė dalis parko taip pat prieinama lankytojams. Pastato išorė sutvarkyta, dabar tvarkomas vidus.

Vasarą savininkų sūnus Tautvydas, parašęs knygų apie Kalnaberžės dvarą, vedžiojo grupes, pasakojo istoriją, aprodė eksponatus. Tačiau rudenį ekskursijos nerengiamos, nes tęsiamas dvaro remontas.

„Išliko struktūra, pastato išorės elementai, bandysime išsaugoti sienų dekorą. Šiuo metu ieškoma sienų tapybos, kurių fragmentus radome, likučių. Dvaro vertybių nedaug išliko, nes pastatas ilgai buvo be stogo, veikiamas drėgmės ir dėl to įsimetė medienos puvinys. Todėl pastato vidus ir išorė buvo labai pažeisti. Viduje nebuvo nei elektros, nei vandens, nei nuotekų valymo įrengimų“, – pasakojo statybų ekonomistas ir inžinierius M. Šiburkis.

Nors dvaras buvo avarinės būklės, Marių jį prikelti naujam gyvenimui motyvavo šeimos mėgstama veikla. „Domimės architektūra, dirbame toje srityje ir mokame tai daryti. Todėl senokai dairėmės panašaus objekto, kurį galima prikelti ir atverti visuomenei“, – sakė Kalnaberžės dvaro savininkas.

Lankytojų domėjimasis dvarais pastaraisiais metais išaugęs, nes žmones traukia vietinis turizmas. Tad ir Kalnaberžė vilioja dvarų istorijų medžiotojus.

„Žmonės teigiamai nusiteikę dvaro atžvilgiu, dėmesio tikrai nestinga. Džiaugiamės, kad Kėdainių biblioteka šiuo metu kuria gražią iniciatyvą – pristato Sonatos Dirsytės romaną „Fata Morgana“ apie didingos praeities Kalnaberžės dvarą.  Praėjusiais metais buvo išleista grafo Edvardo Čapskio knyga „Sibiriečio atsiminimai“. Jis Kalnaberžės dvarą pastatė mylimai žmonai“, – pasakojo kėdainiškis M. Šiburkis.

Savininkai neturi planų nuolat gyventi dvare, nes šis objektas skirtas visuomenės veiklai. Planuojama įrengti nedidelį viešbutį, kavinę. Dvare ketinama rengti šventes, edukacijas, o dvaro apylinkėse po dvejų-trejų metų numatyta auginti jaučius.

Šeimininkai dvare jau buvo surengę Kalnaberžės šventę, bendruomenė padovanojo beržą – kaimo simbolį. XIII amžiuje ši vietovė buvo vadinama Beržais, o Kalnaberžės pavadinimas atsirado vėliau.

Lipliūnų dvaras – bene svetingiausias Lietuvoje

Lipliūnų dvarą 2019 metų pabaigoje iš tiesioginių paveldėtojų Christauskų įsigijo medicinos mokslų daktarė, gydytoja odontologė Žana Sakalauskienė (60 m.), gyvenanti Kaune.

Dvaras priklausė moterims, o vyrai ateidavo užkuriais. Paskutinė savininkė buvo Alina Zberškauskaitė, ištekėjusi už karininko Česlovo Christausko. Taip susiklostė, kad Ž. Sakalauskienei Lipliūnų dvarą pardavė anūkas Česlovas Christauskas.

Iš viso yra keturi anūkai, gimę Sibire. Tremties paliesti ir dėl to psichologiškai traumuoti žmonės buvo praradę ryšį su dvaru bei jautėsi uždusinti sovietinės santvarkos. Solidaus amžiaus anūkai neturėjo nei jėgų, nei išteklių Lipliūnų dvarui prikelti.

Lipliūnų arba Montvilų pavadinimas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVIII amžiaus. 1822 metais paminėta bajorui A. Montvilai priklausanti Lipliūnų dvarvietė su dvaro rūmu. 1869 metais Lipliūnų arba Montvilų dvarą paveldėjo Alina Žebrauskienė bei jos dukros Adelė ir Marija.

Alinos ir Česlovo Christauskų šeima su vieninteliu sūnumi Steponu (g. 1924 metais) gyveno Lipliūnų dvare iki 1941 metų birželio 14, jų ištrėmimo bei turto konfiskavimo dienos. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę palikuonys atgavo dalį dvaro.

Šiuo metu vyksta dvaro atstatymo ir projektavimo darbai.

Kadaise buvo 17 mūrinių dvaro pastatų, dabar išlikę tik du. Jie – rezidenciniai. Vienas vadinamas rūmais arba ponų namu, o kitas – arendatoriaus namu.

Ž. Sakalauskienė pagal reikalavimus atliko dvaro projektavimą ir parengė dokumentus finansavimui gauti. Šiuo metu dvaras nėra plačiai atvertas lankytojams, nes pastatuose nėra elektros, vandens, sanitarinių mazgų. Tačiau dvare lankytis galima nurodytu laiku, tad lankytojų tikrai netrūksta. Lipliūnų dvaras prieš porą metų gavo svetingiausio Lietuvos dvaro prizą.

Šiame dvare vertingiausia pastatų struktūra ir autentiška atmosfera, nes čia nerasite europinio remonto. Išsaugoti autentiški statinių tūriai, nors ir apgadinti.

Išliko parko fragmentai. Be senų tuopų, auga daugiau nei trijų šimtų metų ąžuolas, kuriame atsiveria didžiulė drevė. Į ją žmogus gali įeiti!

Tačiau pastatuose neišliko nei paveikslų, nei senovinių baldų, mat sovietmečiu patalpose veikė mokykla. Jokių dvarą menančių daiktų nerasta.

„Domiuosi istorija, sendaikčiais, todėl ieškojau erdvės šiam susidomėjimui realizuoti. Norėčiau atkurti dvarą iki tokios būklės, kad būtų galima pasikviesti žmonių kultūringai leisti laiką“, – apie tai, kas pastūmėjo įsigyti Lipliūnų dvarą, užsiminė Vilniuje gimusi medicinos mokslų daktarė.

Kai bus atkurtas dvaras, Ž. Sakalauskienė jo menes papuoš antikvariniais baldais, atsiras senovinių indų.

Lipliūnai – prie pat Kėdainių, iki dvaro automobiliu gali atvykti per penkias minutes. Į dvarą veda akmenimis grįstas kelias.

Senbuvių proseneliai tarnavo dvare, be to, nemažai vietinių yra baigę sovietmečiu veikusią mokyklą. Todėl dvaras turėjo bendruomenę, kuri jau išsibarsčiusi.

Kartais buvę gyventojai į Lipliūnų dvarą užsuka, nes čia mokėsi. Juos paprasčiausiai atveda vaikystės ilgesys.

„Man tas dvaras – naujas gamtos, kaimiško gyvenimo pažinimas“, – sakė Lipliūnų dvaro šeimininkė.