Ignalinos rajonas – lėto gyvenimo gurmanų oazė

Pasakyti, kad daugelį metų nesuprantame rajono valdžios sprendimų – tolygu nieko nepasakyti. Suteikė vilties socialiniuose tinkluose pasirodžiusi žinutė, kad kuriama Ignalinos rajono strategija ir siūlomi variantai vizijai. Bet, paaiškėjo, kad čia toks lengvas dūmelis dėl vieno iš tūkstančių pliusų. Gyventojai sako, kad taip ir norisi paklausti garbių valdžios atstovų – kodėl nepaliekate Ignalinos kraštui jokių galimybių ir netikite Ignalinos ateitimi? 

Posėdžiai – sprendimai – strategija

Jei nebūtų tiesioginių savivaldybės tarybos posėdžių transliacijų, turbūt viskas atrodytų kiek kitaip. Gi dabar – kaip ant delno. Keli tarybos nariai (Donatas Mačys, Henrikas Šiaudinis, Giedrius Palenčius, Vilius Cibulskas, Jūratė Balinskienė ir kt.) ramiai, stabiliai ir produktyviai dirba darbą – nieko negalėtum prikišti, nes jų ir pateikiami klausimai siejasi su sprendimų projektais, ir galimais nesklandumais. Keli tarybos nariai beveik visada užima eterio laiką, bet beveik niekada nieko svarbaus ir esminio nepasako – turbūt bando kažkam nemąstančiam padaryti įspūdį. Tačiau dar yra kita nemaža dalis tarybos narių, kurių praktiškai niekam neteko girdėti.

Tuomet ir galvoja rinkėjas, ar jie apskritai skaito tuos jiems iš anksto atsiųstus spendimų projektus, ar jie suvokia, ką ten skaito, o gal tik ateina pasifilmuoti tiesioginio eterio metu. Žinoma, šiek tiek hiperbolizuojama, bet kai ne vieną kadenciją stebimas tarybos narys, kuris metų metais nėra jokios argumentuotos minties išsakęs, peršasi mintis, kad kažkas ne taip. Labiausiai gyventojus nuliūdino 9-eriems metams sukurta strategija neaišku apie ką. Ir iškart daugeliui kilo mintis, kad patys valdžios atstovai ir tarybos nariai turbūt netiki krašto ateitimi ir neketina čia ilgai gyventi. 

Strategijos migla

Strategijos vizijos idėja dalies gyventojų jau siūlyta, ji buvo spausdinta ir laikraščio MI puslapiuose. Turbūt daugelį nustebino ir tai, kad strategija su vizija nukrito tarsi iš dangaus ir greituoju būdu buvo paleista į viešąją erdvę. Greituoju būdu pateikta apmąstyti pačią viziją, ir dar greitesniu būdu buvo pateikta pati strategija ir pakviesta susipažinti ir pateikti pasiūlymus. Dokumentas – 70 psl. Kai kurie dalykai sukėlė šypseną, nes ekspertui (nors gal greičiau AI) atlikus rajono analizę atskiruose sektoriuose pagal įstaigų vadovų kasmet teikiamas ataskaitas, į dienos šviesą išlindo visi „pritraukimai“, „atitraukimai“ ir bandymai forsuoti. Na, bet kas norėjo, patys skaitė, patys matė. 

Pati strategija, jeigu žiūrėti į ją kaip jį dokumentą, parengta profesionaliai. Bet jeigu į ją žiūri kaip žmogus, kuriam rūpi Ignalina ir jos ateitis, kiekvienas supranta, kad neįmanoma net rasti siūlo galo, už kurio galėtų užsikabinti, kad pradėtų judėti į priekį. Modernių frazių derinys apie viską ir apie nieką. Jeigu nebūtų strategijoje minimas Ignalinos pavadinimas, rinkėjas nesuprastų, ar skaito Castilione del Lago (Umbrija, Italija), Monschau (Šiaurės Reinas-Vestfalija, Vokietija), Reszel (Varmijos Mozūrijos vaivadija, Lenkija) ar Anykščių strategiją. Beje, būtų įdomu palyginti šias strategijas ir surasti skirtumų. 

Ko iš tikrųjų reikia Ignalinai? 

Strategija turi būti toks dokumentas, kuris įpareigotų politikus, verslininkus ir pačius gyventojus vieningai siekti bendros ir konkrečios gerovės savo kraštui mintimis, žodžiais ir darbais. Konkretumas, autentiškumas, išskirtinumas, tikrumas!!! Pabandome paprojektuoti turizmo plėtros galimybes? 

Šiuolaikinis pasaulis skuba, o žmonės vis dažniau ieško ramybės, autentiškų patirčių ir tikro ryšio su gamta. Ignalinos rajonas gali tapti išskirtine vieta, kurioje atsiskleidžia lėtas, prasmingas gyvenimas, pritraukiantis tiek vietinius, tiek užsienio lankytojus. Vietos verslininkai, ūkininkai, menininkai ir gamtos puoselėtojai gali susiburti į bendrą turizmo klasterį, kuris pasiūlytų unikalią ir tvarią patirtį – „Lėto gyvenimo gurmanų oazę“.

Kulinarinės kelionės

Ignalinos rajone jau dabar yra išskirtinių gastronominių vietų, tokių kaip „Sūrio kelias“ – pirmoji Baltijos šalyse „Slow Food Farm“ nominaciją gavusi sodyba. Šis kulinarinis kelias gali tapti pagrindine ašimi, aplink kurią formuojasi vietinės gastronomijos patirtys. Svečiai gali dalyvauti edukacijose, degustuoti sūrius, ragauti autentiškų patiekalų iš vietinių produktų, sužinoti apie gamtinę žemdirbystę bei biodinaminio gyvenimo būdo principus ir atrasti gamtos gėrybių rinkimo bei gaminimo meną.

Tvarios nakvynės vietos

Norint patirti tikrą ramybę ir gamtos harmoniją, būtina sukurti unikalių nakvynės vietų tinklą. Siūlomos koncepcijos apima stovyklavietes prie ežerų (stovyklavietė SALOS, Gaveikėnų malūnas), tradicines medines trobas su žibalinėmis lempomis, miško namelius, kuriuose galima atsijungti nuo technologijų ir pajusti natūralų gyvenimo ritmą. 

Autentiški potyriai 

Lankytojus gali pritraukti įvairios veiklos: meditacinės tylos stovyklos, miško terapijos užsiėmimai, senovinės duonos kepimo dirbtuvės, vilnos verpimas, audimas ar tradiciniai bitininkystės mokymai, žolynų rišimas. Vandens terapija – nuo tradicinių pirčių ritualų (deja, bet visame rajone neturime tokių patirčių erdvės, ir tai išmanančio žmogaus) iki ledinių eketės maudynių – sustiprins sveikatingumo kryptį ir leis lankytojams pajusti kūno ir dvasios atgaivą.

Pvz.: Linkmenų paslaptys (Paukščių kaimas, Plaktukų muziejus, Dvasinio ugdymo bendruomenė Kelias Darželiuose, kalvis Raimondas Žievys, nakvynė stovyklavietėje Salos, Ladakalnis, Ginučių piliakalnis, Ginučių vandens malūnas, Bitininkystės muziejus). Vien tik tinkamai ištobulinus šį maršrutą, padarius planą ir parengus gerą gidą, galima išgarsėti pasaulyje ir tapti Nr.1. 

Lėto gyvenimo kelias – jungtinė patirtis

Siūlomas rimtas turizmo klasteris sujungtų unikalias sodybas, vietinius ūkininkus, ekologiškas ir tvarias sodybas, senovės amatų edukacijas, gamtos terapijos ir tylos stovyklas, bendruomeninius renginius bei sezoninius festivalius. Kiekvienas šių elementų prisidėtų prie unikalios Ignalinos patirties, kur lankytojai ne tik ilsėtųsi, bet ir įsitrauktų į vietos kultūrą bei tradicijas.

Tokio tipo turizmas skirtas žmonėms, pavargusiems nuo miesto šurmulio ir ieškantiems autentiškų patirčių. Tai gali būti tiek Lietuvos, tiek užsienio svečiai, sekantys „slow travel“ ir „digital detox“ tendencijas, profesionalai, ieškantys vietos kūrybiniam darbui ar saviugdai, bei ekologinio gyvenimo būdo šalininkai.

„Slow Living Ignalina“ festivaliai

O kodėl gi ne? Rinkodara orientuota į tvarius reklamos kanalus: pasakojimų dalinimąsi socialiniuose tinkluose, tarptautinius „Slow Food“ ir „Slow Travel“ tinklus, bendradarbiavimą su ekologiško gyvenimo būdo propaguotojais. Na, o kasmetiniai „Slow Living Ignalina“ festivaliai taptų platforma pristatyti vietos gamintojus, amatininkus ir gyvenimo būdą platesnei auditorijai.

Žinoma, tam, kad ši vizija taptų realybe, galima pasinaudoti įvairiais finansavimo šaltiniais:

Europos Sąjungos, kaimo turizmo ir ekologinių inovacijų fondais, Lietuvos turizmo skatinimo programomis, privačiais investuotojais (ūkininkais, verslininkais, amatininkais). Galiausiai tai turėtų būti numatyta strategijoje. 

Ignalina – pirmasis Slow Travel regionas Baltijos šalyse

Didžiausias pavojus bet kuriam kraštui, siekiančiam pritraukti lankytojus ir tapti išskirtiniu, yra autentiškumo imitavimas. Tikras susidomėjimas kyla ne iš gražių šūkių ar dirbtinai sukurtų dekoracijų, o iš tikro gyvenimo, kuriuo dalinamės su kitais. Jei norime, kad Ignalina būtų patraukli, turime išlikti savimi, o ne suvaidinti tai, kuo nesame.

Kultūra tampa įdomi tada, kai ji gyva, kai joje pulsuoja tikri žmonės, jų istorijos, patirtys ir žinios. Mums patinka stebėti senąjį bitininką, pasakojantį apie bites taip, kaip tik jis tai gali papasakoti – ne iš išmoktos kalbos, o iš gyvenimo patirties. Mums įdomus duonos kepėjas, kuris ne tik rodo, kaip suformuoti kepalą, bet ir pasakoja apie šimtmečius menančias tradicijas, įdeda į duoną savo gyvenimo dalelę. Mums įdomus ir verpėjas, audėjas, pats paruošiantis vilną, verpiantis, audžiantis. 

Niekada netapsime patraukliais ir įdomiais, jei kasdien gyvensime vienokį gyvenimą, o turistui bandysime parodyti kažką suvaidinto. Jei kasdien sėdime biuruose ar daugiabučiuose, bet atvykusiam svečiui apsivelkame stilizuotus drabužius, išsinuomojame erdvę ir vaidiname išminčius, žinovus, tai nėra tikra. Tai nėra patrauklu, ir net yra gėdinga. 

Apgaulė subtiliuose energetiniuose sluoksniuose jaučiama puikiai. Žmonės, atvykę patirti tikrą Ignaliną, jaus, ar mes gyvename tuo, ką rodome, ar tik apsimetame. Jei norime sukurti vietą, kuri būtų gyva ir išskirtinė, turime ne kopijuoti kitus, ne statyti dekoracijų ir rašyti banalių strategijų, o tiesiog būti savimi. Dalintis savo kraštu taip, kaip gyvename kiekvieną dieną – tikrai, paprastai ir nuoširdžiai.

Juk mūsų senoliai ir išmintingoji inteligentija visus darbus pradėdavo su tikėjimu, žinodami, kad niekas neįvyks be Aukščiausiojo palaiminimo. Tik Jo vedami, galime kurti kažką tikro, nes tikroji sėkmė ateina ne iš manipuliacijų ar laikinų triukų, bet iš nuoširdaus darbo, tikėjimo ir bendruomenės dvasios.

Įgyvendinus siūlomą idėją, Ignalina galėtų tapti pirmuoju Slow Travel regionu Baltijos šalyse – vieta, kur žmonės atvyksta ne tik pailsėti, bet ir patirti tikrą, lėtą gyvenimą.

Tai ne tik turizmo projektas, bet ir gyvenimo būdo judėjimas, puoselėjantis gamtą, vietos kultūrą ir bendruomenės dvasią.