Gyvenimo pilnatvė kiekvienam iš mūsų alsuoja skirtingai, nevienodai gaubia artimo meilės ir ramybės šviesa. Pirmadienį katalikų dvasininkija pakvietė tikinčiuosius į bendrą maldą ir visuotinį pasninką už Taiką pasaulyje. Už Taiką, kurios nenusakomai ilgisi ir laukia tūkstančiai kenčiančių karo zonose. Nežinau, ar kvietimas jungtis į dvasinę intenciją buvo toks stiprus, kad supurtytų dažnai paviršutiniškumais vediną minią, bet viltis, kad nuo bendros maldos nebus blogiau, visada gyva.

O ruduo vėl kelia naujus reikalavimus visuomenėje ir mūsų popierinio laikraščio gyvenime. Didėja įkainiai: pradedant leidinio spausdinimu ir baigiant Lietuvos Pašto teikiamomis paslaugomis. Suprantama, tokiame reformų konvejeryje auga ir pačio laikraščio kaina. Nors neženkliai. Rašančius regioninės spaudos atstovus jau galime suskaičiuoti ant rankų pirštų, dauguma jų – altruistai, entuziastai, „nenužudomi“ optimistai, be kurių triūso Rytų Lietuvos pakraščiai nematytų spausdintų ir finansiškai įperkamų informacinių leidinių.

Mūsų darbas neturi jokių realių apmokėjimo įkainių, regione rašantys dešimtmečiais gyvi nepalaužiama žmogiško idealizmo dvasia ir įkvėpimu. Socialinių bei ekonominių aktualijų, tautinių tradicijų ir kitokių Lietuvos istorijos temų viešinimas laikraštyje lieka esminiu mūsų darbu, misija ar kalbėjimu į tautos sąmoningumą. Tik ar ilgam? Tai – paprastas klausimas, gyvenimo dilema kažkam gal juokinga, neuprantama ar skaudi. Esame tokie todėl nuolatos veikiame visuomeninių reiškinių ir bėdų sūkuryje, kiek įmanoma padėdami ir atliepdami į skaitytojų pagalbos šauksmus. 

Mažai kam sostinėje įdomu, kad pasienio zonose stringa internetas, sunkiai valdomas telefoninis ryšys ir t. t. Kažkodėl niekas realiai ir disciplinuotai nesirūpina paskutiniais kaimų likučiais, niekas neranda socialinės ir ekonominės išeities toje provincijos naikinimo srovėje. Kaimuose gyvenantys piliečiai ribojami nuo daugelio teikiamų paslaugų – be realių vaistinių, be normalaus pašto, be veikiančių banko filialų, be daugelio sąlygų, kuriose ankščiau buvo dar įmanoma reguliuoti demografinę kreivę.

Todėl turime tiek išvykusių vardan vaikų ateities, iškeliavusių į užsienį ieškoti išsvajotos laimės. Rašoma ir viešinama apie grįžtančius tautiečius… Grįžta į Lietuvą vienetai, gal kelios dešimtys, bet ateitį kurti svečioje šalyje toliau lieka tūkstančiai. Kodėl taip nusiritome? Visi – politikai, verslininkai tik bejėgiai nulenkia galvas ir išlydi išeinantį Lietuvos kaimo gyvenimą, kuris užaugino visą mūsų valstybės elitą. Kas nutiko su mūsų visuomenės protais, kurių veiklos projektuose neliko vietos tautinio valstybingumo politikai?

O valstybės vykdomoje regionų politikoje regioninė spauda baigia ramiai numirti. Dar šiandieną skambinate į redakciją, dalinatės savo rūpesčiais, bet, netolimoje ateityje rajono popierinio laikraščio istorinį egzempliorių rasite, geriausiu atveju, archyve.