„Paprastai mane vadina gėlių mergaite, o kasdienybėje esu žmogus, kuris kurdamas gražesnę Lietuvą vaikšto tarp laukinės gamtos ir žmogaus kultūros ribos“, – taip save apibūdina iš Miežiškių kilusi Anastasija Rūta Abukauskaitė, kuri yra istorinio kraštovaizdžio sodininkė bei dažniausiai dirba su nekilnojamo paveldo objektais.

Anastasija Rūta – sodininkė, mėgstanti kurti gėlynus, juos puoselėti, todėl mergina šį kartą drąsiai dalija patarimus „Tėvynės“ skaitytojams apie tai, kaip susikurti tokį gėlyną, kurį būtų lengva prižiūrėti, ir kuris nereikalautų daug dėmesio bei įsitraukimo.

Žemės paruošimas po žiemos

Pasak sodininkės, pirmiausia jau įrengtą arba naujai įrenginėjamą gėlyną reikia stipriai, kiek įmanoma giliau, perkasti.

„Išjudintą žemę reikia prisotinti maisto medžiagų. Jau kai lieka keletas dienų iki augalų sodinimo, reikėtų pasirūpinti trąšomis, kuriose dominuotų azotas (N), fosforas (P), kalis (K). Geriausias variantas yra kompleksinės trąšos. Dažniausiai tai yra universalios trąšos. Žymima kombinacija NPK, tik skiriasi sudėties skaičiai. Įterpdami maisto medžiagų, praturtiname visą vietovę, kuri skirta augalų sistemoms. Tada tikrai turėsime geresnius rezultatus augalų vešlumui ir žydėjimui“, – pasakojo mergina.

Rekomenduoja daugiamečius augalus

Gėlynai gali būti patys įvairiausi: nuo lengvo bei natūralaus susodinimo iki sudėtingų vertikaliųjų kompozicijų.

„Dažnai žmonės kurdami savo aplinką daro klaidą, kuri vėliau skaudžiai atsiliepia gėlynų priežiūroje po trejų–ketverių metų. Klaida – rinktis greitai ir agresyviai besiplečiančius augalus. Tiesiog po keleto šiltųjų sezonų nebesusitvarkysime su jų plėtra. Dažniausiai tai įvairūs kiliminiai augalai, kurie auga padrikai. Geriausia daryti taip, kad dominuotų daugiamečiai augalai“, – patarė Anastasija Rūta.

Anot jos, reikia nebijoti ir tokių visžalių augalų kaip alūnės, žiemės, ožekšniai.

„Dažnai girdime, jei turėsime daugiamečius augalus, tai neturėsime gražaus žydėjimo. Tai tikrai mitas. Svarbiausia yra apgalvoti žydėjimo etapus. Nuo ankstyvo pavasario žydi, pavyzdžiui, eleborai, o jei iš mažesnių augalų, tai įvairios raktažolės. Iš svogūninių gėlių, tai kas sodinama rudenį, bet žydi pavasarį, pavyzdžiui, armėninės žydrės, kurios labai dailiai įneš melsvų atspalvių. Vėlesniam žydėjimui rinkitės bijūnus, vilkdalgius, ežiuoles, liatrius, paprastuosius melėsus, gailiardijas, rasakilas“, – dėstė gėlynų kūrėja.

„Po nužydėjimo, jei nukirpsime žiedynus, po poros savaičių ir vėl mus džiugins tokie augalai kaip levandos, katžolės ir įvairūs dekoratyviniai šalavijai. Dažniausiai gėlynuose lieka vietos ir vasarinėms gėlėms. Jas rinkitės tokias, kurios ryškiai žydi, pavyzdžiui, geltonų, raudonų atspalvių. Priežiūros labiausiai nereikalauja vienmečiai gvazdikėliai, sundavilės, žioveiniai, gvazdūnės/zinijos, astrai, dekoratyvinis tabakas“, – pridūrė ji.

Nebijokite rožių

Anastasija Rūta dar žinoma kaip „Rožių karalienė“, nes yra Šiaulių „Aušros“ muziejaus rožių kolekcijos vadovė. Ji ragina nebijoti šio augalo.

„Nereikia išsigąsti rožių. Pagrindinis dalykas, į kurį būtina atkreipti dėmesį įsigyjant rožes, yra tas, kad jos turi būti sveikos. Na, o vėliau tereikia jas genėti, kuomet nužydi žiedynų kekės. Rožių žydėjimą galima išplėsti iki pat spalio mėnesio“, – sakė mergina.

Taip pat skaitytojams ji rekomenduoja neskubėti įsigyti visų planuojamų sodinti augalų vienu metu.

„Pirmiausia, susidarykite sąrašą, kokius augalus planuojate, tuomet išsianalizuokite arba pasikonsultuokite su specialistu, kaip augs šie augalai, ar tikrai bus tokie, kaip nurodyta paveikslėliuose. Ir tik tada keliaukite po ūkius, po medelynus ir pirkite. Dar vienas svarbus patarimas – pirkite maždaug vienodo augimo augalus. Tai reiškia, kad jei levandos perkamos dvejų metų, tai ir ežiuoles pirkite dvejų metų. Jei levanda jau didžiulė, o ežiuolė maža, tai jūsų gėlynuose viskas atrodys neproporcingai“, – kalbėjo Anastasija Rūta.

Apsauga nuo piktžolių

Kuriant gėlyną, kuriam reikėtų mažai priežiūros, svarbu nuspręsti, kokiais būdais apsisaugosite nuo piktžolių.

„Svarbiausia – geras pagrindas. Tam tinka geotekstilė. Tinkamiausia ta, kurios viena pusė juoda, kita – ruda. Taip geriausiai išsilaiko gruntas, cirkuliuoja oras“, – teigė ji.

„Na, o dekoravimui žmonės labai dažnai renkasi akmenukus, tačiau su jais yra bėdų. Akmenukai, skalda ir visi kiti variantai labai greitai užsiteršia nuo lietaus, aplinkinių medžių bei krūmų lapų. Todėl tikrai labai nuoširdžiai rekomenduoju rinktis medienos dažytą mulčą. Jame nenoriai auga piktžolės, o augalai atrodo labai gražiai.“

Vis dėlto tiems, kurie nori akmenukų, sodininkė patarė rinktis tokius, kurių dydis būtų 3–5 cm, o spalva – pilka. Pasak jos, labai svarbu akmenukų sluoksnį daryti storą – apie 10 cm, prieš tai padengus gruntą geotekstile.

Kitas gražus gėlyno akcentas – borteliai.

„Dažnai žmonės pataupo ir atsisako bortelių. Suprantama, kad atitvarai ir speigės yra papildomos išlaidos. Vis dėlto tai leidžia palaikyti tvarką. Bortelius reikėtų dėti taip, kad pasiliktų tarpas tarp vejos ir gėlyno“, – sakė Anastasija Rūta.

Dekoracijoms – betono dirbiniai

Norintiems gėlyne turėti ir dailių dekoracijų, sodininkė pabrėžė, kad prie gėlių ryškių spalvų itin nedera plastikinės, ryškios dekoracijos.

„Visada rinkitės amatininkų kurtas dekoracijas. Jie gali pagaminti pačias įvairiausias dekoracijas: nuo mažo paukštuko iki antikinio stiliaus, žmogaus dydžio skulptūros arba nuo mažos vazos iki didelių taurės formos vazonų, kuriuose galima prisodinti daugybę nuostabių gėlių. Betoninės skulptūros turi pliusų, nes nereikia jų papildomai prižiūrėti, priešingai nei medžio dirbinių, kuriuos kartais reikia perdažyti. Betono gaminiai visada atrodys nepasikeitę, grakštūs“, – patarė mergina.

Ji taip pat juokėsi, kad žmonės neretai bijo, jog gražias dekoracijas gali pavogti, tačiau betono gaminius išnešti būtų gana sudėtinga.

Samanta Ilonytė ("Jūsų Panevėžys")