Gintautui Činskiui avininkystė – ne tik verslas, bet ir gyvenimo pomėgis

Telšių rajone ūkininkaujantis Gintautas Činskis avininkystei skiria ne vien darbo laiką. Per daugiau nei dešimtmetį šis užsiėmimas jam tapo veikla, kurioje susipina verslas, domėjimasis gyvūnais, veislininkystė ir nuolatinis noras siekti geresnio rezultato. Tačiau G. Činskis puoselėja ir išskirtinę svajonę – bendradarbiaujant su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Gyvūnų mokslų fakultetu, sukurti naują avių veislę, skirtą Lietuvai, Žemaitijai ir Telšiams. Šiuo sumanymu jis norėtų pagerbti ir rašytoją Žemaitę, kurią vadina Žemaitijos motina.

G. Činskis – ne tik avių augintojas, bet ir veisėjas, daug dėmesio skiriantis genetikai bei bandos kokybei. Jo ūkyje auginami skirtingų tipų tekseliai – tipiniai olandiški, dvigubo raumens „Beltex“ ir mėlynieji tekseliai. Būtent tekseliais G. Činskis susidomėjo dar 2013 metais. Apsilankęs Vokietijoje, viename iš didesnių avių ūkių, jis iš arčiau susipažino su šia veisle ir jos savybėmis. Nuo tada tekseliai tapo neatsiejama jo ūkio dalimi. „Stengiamės išlaikyti veislės standartą“, – apie savo darbo principą sako augintojas.

Ūkininkui svarbu ne tik turėti avis, bet ir nuolat gerinti jų genetines savybes. Todėl bandoje periodiškai atsiranda naujos genetikos gyvūnų. Pasak G. Činskio, šiandien augintojai vis daugiau dėmesio skiria reproduktoriaus kokybei – supranta, kad geras avinas gali turėti didelės įtakos visai bandai.
Jo nuomone, pasikeitęs ūkininkų požiūris rodo, kad Lietuvoje veislininkystė tampa vis profesionalesnė. Gyvūnas pasirenkamas ne vien pagal kainą – vertinama genetika, veislės savybės ir tai, kokią naudą jis gali suteikti ūkiui ateityje.

G. Činskis savo ūkyje augina tik kokybiškus gyvūnus, taip pat siekia parodyti, kuo įdomi bei perspektyvi gali būti avininkystė. Tam pasitarnauja ir edukacijos, kurių metu žmonės gali iš arčiau susipažinti su avimis bei ūkininko kasdienybe.
Augintojui svarbus ir pats bendravimas su žmonėmis. Jis pastebi, kad susidomėjimas avininkyste auga, o ypač džiugina jaunosios kartos smalsumas. Jo ūkyje vykstančios edukacijos jau sulaukė ir mokinių susidomėjimo – jauni žmonės patys kreipiasi, norėdami daugiau sužinoti ir išbandyti darbą su avimis.
„Kiekvienas naujas žmogus, prisijungęs prie mūsų šeimos, mums yra didžiausias įvertinimas ir įsipareigojimas“, – sako G. Činskis.

Ūkininkas aktyviai dalyvauja ir parodose. Viena iš jų – „Avis aprengs ir pamaitins 2026“, kurioje jis pristatė savo augintinius ir turėjo galimybę gyvai parodyti, kokio rezultato galima pasiekti kryptingai dirbant su veislininkyste.

G. Činskio teigimu, parodos svarbios ne vien dėl konkurencijos ar galimybės pristatyti gyvūnus. Tai vieta, kur susitinka augintojai, lankytojai ir žmonės, kurie dar tik atranda avininkystę. Tokiuose renginiuose galima pamatyti skirtingas veisles, palyginti gyvūnus ir geriau suprasti, kodėl genetika ūkyje yra tokia svarbi.
„Gerai, kad vėl galime rengti parodas gyvai ir parodyti geriausius egzempliorius. Džiugina, kad avių mylėtojų daugėja, kad jie domisi veislėmis“, – sako augintojas.
Parodoje G. Činskis taip pat pristatė savo augintinę – antrosios kartos žemaitukę, Lietuvos juodgalvių ir tekselių mišrūnę. Ši avis – dalis veisėjo sumanymo kurti naują avių veislę, kuri taptų Žemaitijos, Telšių krašto ir Lietuvos simboliu. G. Činskis tikisi, kad šis sumanymas, įgyvendinamas bendradarbiaujant su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Gyvūnų mokslų fakultetu, ateityje virs realybe. Veisėjas taip pat norėtų naująją veislę skirti rašytojos Žemaitės atminimui. Tokie gyvūnai leidžia praktiškai pamatyti, kokią įtaką geros genetinės savybės gali turėti bandos rezultatams.

Pačiam G. Činskiui avininkystė yra veikla, kurioje nėra vietos sustojimui. Čia reikia nuolat stebėti gyvūnus, galvoti apie veisimą, ieškoti tinkamos genetikos ir vertinti ilgalaikius rezultatus. Todėl jo ūkyje verslo interesai natūraliai dera su asmeniniu pomėgiu. „Veislininkystė – tai fanatiškas darbas“, – juokiasi augintojas.
Šį požiūrį atspindi ir G. Činskiui artimas posakis „avininkystė veža“. Jam svarbu ne tik tai, ką galima užauginti ar parduoti, bet ir pats procesas – gyvūnų priežiūra, veislininkystė, naujos genetikos paieškos, dalyvavimas renginiuose bei galimybė savo patirtimi pasidalyti su kitais.
Augintojas pastebi, kad Lietuvos avių veisėjų darbas tampa vis labiau matomas ir už šalies ribų. Susidomėjimas Lietuvoje išaugintais veisliniais gyvūnais rodo, kad nuoseklus darbas su genetika duoda rezultatų.

G. Činskio pavyzdys patvirtina, kad šiuolaikinis avių ūkis gali būti ne tik žemės ūkio verslas. Tai ir nuolatinis mokymasis, domėjimasis gyvūnais, bendravimas su žmonėmis bei veikla, kuriai reikia nemažai užsispyrimo ir meilės savo darbui.
Parodos baigiasi, tačiau darbas ūkiuose tęsiasi. O G. Činskis ir toliau planuoja stiprinti savo bandą, ieškoti geresnės genetikos ir dalytis tuo, ką sukaupė per daugelį metų. Jam avininkystė – veikla, kurią galima vadinti ir darbu, ir verslu, ir pomėgiu, tačiau svarbiausia – veikla, kuria jis nuoširdžiai domisi.