Net 52 proc. Lietuvos gyventojų, pirkdami maisto produktus – kruopas, daržoves, vaisius ir uogas, labiausiai baiminasi pesticidų likučių juose, rodo tyrimas. Nors tokia vartotojų baimė realybėje nėra pagrįsta – ES bei ypač – Lietuvos ūkiuose užauginti produktai yra visiškai saugūs, ūkininkai būtų linkę sintetinius pesticidus keisti biologiniais, tačiau susiduria su pastarųjų efektyvumo problema.

Vasaros pradžioje pristatytas ES finansuotas 46 mėnesius trukęs „Optima“ tyrimas atskleidė, kad biopesticidai nėra tokie efektyvūs, kaip jų sintetiniai atitikmenys. Jeigu sintetinių pesticidų efektyvumas yra apie 80 proc., ir daugiau,  tai biopesticidai šiai dienai dar nepasiekė nė 60 proc. ribos. Tai reiškia, kad jie gerokai prasčiau apsaugo augalus nuo kenkėjų ir ligų. Be to, jų veiksmingumą mažina ir besikeičiančios klimato sąlygos, kurias prognozuoti dėl dažnėjančių gamtos anomalijų tampa vis sudėtingiau.

Jeigu ūkininkai ims naudoti mažai efektyvius augalų apsaugos produktus, bus prarandama reikšminga dalis derliaus, o tai lemtų aukštesnes maisto kainas. Todėl iki bus sukurti efektyvūs biopesticidai, ūkininkai turi derinti biologinių preparatų naudojimą su esamais itin efektyviais sintetiniais apsaugos produktais.

Tvarus – ne tik draugiškesnis aplinkai

Miestų gyventojams, kurie nesidomi ūkininkavimu, kartais gali atrodyti, kad ūkininkai turėtų tiesiog viską auginti ekologiškai. Tačiau tai, pasak ekspertės, turėtų tragiškų padarinių.

Tokių eksperimentų pasaulyje jau yra buvę. 2021 m. Šri Lanka nusprendė pereiti tik prie ekologinės žemdirbystės, atsisakyti sintetinių trąšų ir pesticidų naudojimo. Tokio eksperimento rezultatas – rekordiškai sumažėję derliai ir išaugusios kainos. Pavyzdžiui, arbatos derlius šalyje krito 18 proc., ryžių – 20 proc., o kainos išaugo 50 procentų. Iš maisto produktų eksportuotojos šalis tapo jų importuotoja. Nukentėjo ne tik žemės ūkis, bet ir sutrikdyta šalies ekonomika. Po kelių mėnesių eksperimentas buvo nutrauktas, tačiau jo pasekmes šalis jaučia iki šiol.

Todėl Europoje tvaraus ūkio sąvoka apima ne vien aplinkosauginį, bet ir socialinį bei ekonominį dėmenis – tvarūs ūkiai turi siekti ne tik aplinkos tausojimo, bet ir aukšto derlingumo, efektyvumo, kad užaugintų pakankamai maisto ir užtikrintų prieinamą jo kainą gyventojams. O tai pasiekiama remiantis mokslo laimėjimais, inovacijomis, tiksliosios žemdirbystės metodų taikymu.

Taigi, nepaisant ekologinių madų, efektyvumo svarba žemės ūkyje išliks itin didelė. JAV įsikūrusi nevyriausybinė aplinkosauginė organizacija – Pasaulio išteklių institutas (angl. World Resources Institute) – teigia, kad norint išmaitinti 10 mlrd. planetos gyventojų 2050-aisiais, valstybės turi ne tik išlaikyti dabartinį derlingumą, bet ir jį dar labiau padidinti. Neužtikrinus gausesnio derliaus, teks plėsti dirbamos žemės plotą miškų sąskaita, o tai nebūtų tvaru žvelgiant iš aplinkosauginės perspektyvos.

Bijo pirkti katę maiše

Nors efektyvumas žemės ūkyje išliks labai svarbus, biopesticidų pasiūla ir naudojimas augalininkystės didės. Tą lems keli veiksniai. Visų pirma, ES Žaliasis kursas numato 50 proc. sumažinti sintetinių pesticidų naudojimą, tad ūkininkams reikės alternatyvių biologinių preparatų. Antra, didieji pasauliniai pesticidų gamintojai prieš porą metų paskelbė, kad per ateinančius 10 metų į biopesticidų kūrimą investuos 4 mlrd. eurų. Taigi, industrija sukasi į biologinius preparatus, augs jų pasiūla. Žinoma, pokyčiai nebus staigūs – sukurti veiksmingus produktus užtruks. Juolab, kad biologiniai produktai paprastai pasižymi ir didesniu rezistentiškumu, t.y. kenkėjai ir ligos ilgainiui tampa atsparūs šiems apsaugos produktams.

Augant biopesticidų pasiūlai, ima ryškėti ir šios rinkos problemos, kurias turėtų imsis spręsti reguliuotojai.

Jeigu sintetiniai pesticidai privalo būti tiksliai ištirti, tai vieningo požiūrio Europoje, kas yra biopesticidai ir kokie tyrimai jiems reikalingi, nėra. Todėl rinkoje šiandien yra bio produktų, kurių realus poveikis ir efektyvumas neištirtas. Augintojų tokia situacija netenkina – jie nori būti tikri, kad pirkdami augalų apsaugos produktą, jie apsaugos savo derlių nuo tam tikrų ligų ir kenkėjų. Todėl reikia reguliuotojų įsikišimo, kad biopesticidu efektyvumas būtų lygiai taip pat tiriamas ir augintojams netektų pirkti „katės maiše“.

Šią situaciją ji lygina su vaistų rinka. Čia yra labai aiškiai atskirta, kas yra vaistas, o kas – maisto papildas ar „stebuklingas vanduo“. Vaistai turi turėti visus tyrimus, žinomas jų poveikis, o maisto papildams ar juolab „stebuklingam vandeniui“ tokių reikalavimų nėra keliama. Kai susergame patys, naudojame vaistus, nes žinome, koks bus jų poveikis. Lygiai taip pat ir ūkininkai, kai suserga jų augalai, nori juos gydyti, o ne laistyti „stebuklingu vandeniu“.

Todėl jeigu biopesticidai nori pereiti į vaistų lygio kategoriją, kurioje šiandien yra sintetiniai pesticidai, būtina sukurti reglamentą, kad kiekvieno preparato poveikis ar jo ribotumas būtų aiškus. Kol to nėra, išmintingiausias sprendimas ūkininkams – abiejų, biologinių ir sintetinių priemonių derinimas. Ūkininkai turi vertinti ligų ar kenkėjų paplitimo lygį ir tuo remiantis priimti sprendimus, kada naudoti „maisto papildą“, o kada jau būtinas efektyvus vaistas augalams.

Valgome saugų maistą

Nors biopesticidų dominavimo ūkiuose dar teks palaukti, pesticidų likučių maisto produktuose besibaiminantys gyventojai nerimauti taip pat neturėtų. Mat, kaip rodo Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) tyrimų rezultatai rodo, ES užauginame ir valgome itin saugų ir kokybišką maistą. EFSA ataskaita apima tūkstančių skirtingų produktų tyrimus, o naujausia statistika rodo, kad 94,9 proc. ES maisto ėminių neviršijo leistinų augalų apsaugos produktų likučių normų. Lietuvos rezultatas dar geresnis – net 97,9 proc. ėminių atitinka normas.

Be to, vartotojams verta žinoti, kad minimalios leistinos likučių normos nustatomos naudojant rizikos faktorių 100. Tai reiškia, kad mokslininkams nustačius tam tikrą saugią likučių ribą, leistina riba sumažinama dar 100 kartų, taip apsidraudžiant nuo bet kokių galimų rizikų.

Produkto kilmė (biologinė ar sintetinė) ir saugumas – skirtingi dalykai. Tai yra, vien dėl to, kad produkte naudojamos natūralios medžiagos, dar nereiškia, kad jis – saugus. Mat kai kurios natūralios medžiagos gali būti itin pavojingos.

Pavyzdžiui, patys didžiausi toksinai yra būtent iš gamtos – botulino toksinas, nikotinas, tie patys mikotoksinai, susidarantys mikroskopiniais grybais užkrėstuose javuose. Jau minėtas „Optima“ tyrimas atskleidė ir iki šiol plačiai naudotos elementinės sieros toksiškumą bitėms. Taigi, ne viskas, kas natūralu, yra sveika. O tai tik atskleidžia, kad ir biologinės kilmės preparatų saugumas turi taip pat būti tiriamas.