Kėdainių Janušavos turguje, viename iš seniausių Europoje ir nepakeitusio nei savo vietos, nei paskirties nuo 15 amžiaus, trečiadienį apie 9 valandą ryto grybų nedaug, bet užtat sezono naujokai čia įsikuria kaip kokie ponai: atokiau, kad būtų matomi, visiškai atskirai nuo daržovių, prieskonių, vaisių ir trapių uogyčių. Ant skandinaviškai ramiai pilkai dažytų medinių prekystalių jie pūpso sau vieni: nei iš vienos, nei iš kitos pusės neturėdami jokių kaimynų.

Čia visai ne taip, kaip sekmadienio turguje, kur grybukų reikia dairytis tankiai nusėtose įvairiomis gėrybėmis eilėse. Sekmadienio turguje grybų buvo daugiau. Net 6 pardavimo vietos. Įsigyti buvo galima po 8, 6, 4 ir 3 eurus. Pakalbintas prekiautojas sakė, kad savuosius tą kartą per dvi valandas surinko Paberžės miške.

Voveraitės tik mėgėjams

Tikėdamiesi bent tokio pasirinkimo, kaip sekmadienį, jo nerasite, o jeigu galvojate, kad turgus žiba grybais kaip „Facebook“ siena – nusivilsite. Teks rinktis iš to, ką matote. Grybų trečiadienį yra tik trys vietos! Dviejose beveik visai išpirkti, o štai voveraičių dar pakaktų net daugiau kaip dešimčiai šeimų.

Tvarkingai sudėtos į permatomas plastikines dėžutes, su jomis ir parduodama. Voveraitės Kėdainių turguje tik svečiai. Parduotos po 3,50 už indelį jos džiugins mėgėjus. Mūsų miškuose jų nerasite, todėl atvežtinės gražuolės kiek egzotika ir šiek tiek labiau geidžiama prekė.

„Voveruškas perka tie, kurie labiau supranta, kas ta voveraitė yra. Dažniau tai jaunesni ir labiau pasiturintys žmonės“, – sako pardavėja Loreta.

Moteris, kuri jomis prekiauja, prisipažįsta, kad valgyti jų visai ir nemėgsta, tačiau labai mėgsta grybauti. Tam skiria savo išeigines dienas. Kaip tik antradienį prieš turgų ir buvo jos laisvadienis, todėl dabar ji čia su dviem dideliais ir vienu mažu kibirėliais.

„Grybauti visą dieną nereikia. Ateini, atsitupi, atsiklaupi, kaip tau geriau, ir renki vos ne iš vienos vietos“, – sako Loreta.

Moteris atveža iš toli ant prekystalio vos ne oranžiškai šviečiančius grybukus – net iš Tauragės arba  Jurbarko. Bet jai tai nė joks vargas, o didelis malonumas. Mišką Loreta yra pajutusi visa savo esybe.

„Jeigu aš gyvenčiau prie miško, tai aš iš jo neišeičiau“, – prisipažįsta Loreta. 

Grybauja prie namų

Mūsų miškuose grybų reikia eiti ieškoti su krepšiais. Turguje šalia vienas kito prekiauja vyras ir moteris. Ne šeima. Jie draugai. Moteris prisistato Leva. Draugas Vytukas švelniai pataiso – Levutė.

Kibirėlis baravykų kainuoja 6 eurus. Moteris dar pasveria juos ir įsitikina, kad tai bus apie 1,5 kg. Prieš prieidama girdėjau, kaip ji savo draugui sakė: „Parduosime ir tuos, paskutinius“. Tačiau parduoti pati jau negali, lekia atiduoti siuntinio savo vaikams. Pinigus paima jos draugas.

 Moteris grybauja netoli savo namų, o gyvena ji vienkiemyje. Kodėl grybauja? „Nes mažos pajamos. Socialinė pašalpa 190 eurų. Visi tik ir sako pašalpiniai, pašalpiniai…“ – sako moteris ir moja ranka. Suprask, kiti galvoja, kad jie gerai ir lengvai iš tų pašalpų gyvena, bet taip nėra. Moteriai tenka prisidurti pragyvenimui, bet tikroji priežastis turbūt vis dėlto kita.

„Man tai relax“, – apie vaikščiojimą po miškus trumpai, bet džiugiai sako moteris.

Palikęs vienas Vytukas pasakoja, kad jau miške atsirado rudmėsės, o pagrindiniai grybai –  baravykai, raudonikiai ir palėpės.

Per abu turėjo gal kokius 15 kg. Levutė kiek daugiau. Į mišką eina anksti, kol kitų grybautojų dar nėra, bet kad juos surinktų, per dieną važiuoja net du kartus. Į turgų ateina 8 valandą. Surinktų grybų ilgai nelaiko, geriau iš karto parduoti arba suvalgyti.

Dauguma grybautojų sako, kad per dvi valandas prirenka įspūdingą kiekį grybų. Daugelis tik sau. Šeima iš Dotnuvos rado 12 ūmėdėlių tiesiog savo kieme. Užteko padažui.

Nors ir nemėgstantis  grybauti, farmacininkas Paulius Aukštikalnis paskui grybus pabėgioti  susigundė bežiūrėdamas draugų nuotraukas socialiniuose tinkluose. Sako sekėsi neblogai. Pora valandų – ir krepšys pilnas baravykų. Be jų, į kitą pintinę, dar prigriebė ir kito gėrio. Per tą patį laiką buvo rasti penki vyno buteliai, keli metrai troso ir dar kelios „Redbull“ skardinės. Miško valymą galima puikiai suderinti ir su apsirūpinimu vakarienei.

Niekas iš pakalbintųjų nesidalina jokiais ypatingais receptais. Tik būtinai reikia turėti virtų bulvių. Na, o nuvalytus ir išvirtus grybus valgyti pakeptus su lašinukais, svogūnais ir grietine.

Naujas receptas

Aš pati įsigijau voveraičių, nes kol ruošiausi fotografuoti, paskutinius Levutės baravykus iš po nosies nupirko kita moteris. Parėjusi namo jas kelis kartus ploviau sūdytame vandenyje. Po ketvirto nupylimo vanduo buvo be šiukšlyčių. Voveraičių nepalikite vandenyje, kad nemirktų. Paskalaukite, paskalaukite, kad atliptų visi likę miško lapeliai ir spygliukai ir vis išgriebkite. Jos pačios turi daug vandens ir troškinant jį paleis.

Pusę labai mažos svogūno galvytės supjaustau itin smulkiai. Taip pat susmulkinu tik pusę lauke augintos paprikos. Labai susmulkinu, nes kiekvienas didesnis kąsnelis savo skoniu rėšis į gomurį, o prie voveraičių to visai nereikia. Paprikos ir svogūno trupinėlius gerai iki minkštumo iškepu alyvuogių aliejuje ant labai mažos ugnies.

Ekspertai sako, kad voveraičių nereikia pjaustyti. Jei kiek didesnės – suplėšykite rankomis. Įdėję į keptuvę pamatysite, kaip vos pakepus iš jų pasileidžia skystis, kuriame ir galite toliau troškinti pridėję grietinėlės. Visus patarimus gausite, jei turguje norėsite klausti ir mokėsite klausytis. Į padažą dedu skiltelę česnako. Būtinai išspauskite. Dedu druskos, pipirų ne taip ir mažai dašio bei čiobrelių. Turtingas skonis išeina iš daug ingredientų. Troškintos voveraitės lieka tvirtos, traškios ir nepasileidžia. Prie voveraičių išsiverdu šviežių bulvių. Taip iš nuojautos ir gimsta naujas receptas.