Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Druskininkų padalinio pirmininkui Antanui Vailioniui teko įveikti ne vieną iššūkį, kol, metęs darbą ir gyvenimą mieste, kaime atrado patinkančią veiklą ir susikūrė sėkmingą bei įdomų gyvenimą.

„Svajonės pildosi, bet tik tada, kai įdedi nemažai pastangų jų siekdamas“, – tvirtina A. Vailionis, dar vaikystėje sakydavęs, jog užaugęs bus ūkininku.

Prieš keliolika metų jis dėl nesusipratimo Kauno vandens tiekimo įmonėje, kurioje dirbo padalinio vadovu, priėmė ambicingą sprendimą mesti darbą bei gyvenimą mieste ir apsigyveno Druskininkų savivaldybėje, Jovaišių kaime, buvusioje senelių žemėje.

„Ūkelis buvo nedidelis – penkios karvės, kelios kiaulės, pulkelis vištų ir apie 12 hektarų dirbamos žemės. Buvo 2004-ieji, kai, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES), atsivėrė galimybės gauti paramą ūkio vystymui, tad, tikėdamasis pakelti šalies žemės ūkį, Veisiejų technologijos ir verslo mokykloje baigiau ūkininkavimo kursus ir pasinėriau į ūkininkavimą. Kadangi visą laiką aktyviai dalyvavau visuomeniniame gyvenime, tad tapau pirmuoju Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininku“, – pasakojo A. Vailionis.

Išbandymų netrūko

Pirma žiema jaunajam ūkininkui buvo labai sunki. Anot A. Vailionio, jo pajamos per mėnesį buvo vos 70 eurų. Vyrą gelbėjo tai, kad buvo studijavęs statybos inžineriją ir pragyvenimui galėjo prisidurti dirbdamas netoliese statomoje kaimo turizmo sodyboje.

Atėjus vasarai, A. Vailionio gyvenimas, o kartu ir ūkininkavimas įgavo naują pagreitį. Jis išsinuomojo 50 hektarų žemės ir ėmė ekologiškai auginti įvairias kultūras „Sėjau rugius, grikius. Patirties mažai, žemės nederlingos, geriausiai augo piktžolės. Kiek pasėdavau, tiek nukuldavau. Iš 14 hektarų grikių prikūliau dvi nedidelio traktoriaus priekabas derliaus, išvalius grūdus, liko tik viena, maždaug keturios tonos. Pajamos niekaip nepadengė išlaidų“, – apie ūkininkavimo pradžią kalbėjo ūkininkas.

Atsisakęs augalininkystės, A. Vailionis nusprendė laikyti gyvulius. Iš pradžių laikė pienines karves, o vėliau perėjo prie mėsinių galvijų, kuriems reikėjo kiek mažiau priežiūros. Ūkininkas pakeitė ne tik veiklos kryptį, bet ir gyvenamąją vietą, persikėlė į Lazdijų rajono savivaldybės Taikūnų kaimą, esantį šalia Druskininkų savivaldybės, tačiau ir toliau liko eiti LŪS Druskininkų padalinio vadovo pareigas.

Šiandien A. Vailionio bandą sudaro 40 hailendų veislės mėsinių galvijų bei telyčaitės, kurias jis perka iš kitų ūkininkų ir kiek paauginęs parduoda pieno ūkiams. Ūkio valdos išsiplėtė beveik dešimt kartų, iki daugiau nei 100 hektarų. „Samdomų darbuotojų neturiu, tad vienam žmogui prižiūrėti tokį ūkį jau pakankamas užimtumas, iš tokio ūkio galima ir pačiam pragyventi, ir šeimą išlaikyti“, – tikino ūkininkas.

Hailendus auginti ūkininkas pasirinko ne tik dėl geros kokybės mėsos, bet ir todėl, kad šios veislės galvijams nereikia tradicinių tvartų, užtenka stoginės. Ūkininkaudamas A. Vailionis įsitraukė ir į kaimo turizmo verslą, įsigijo sodybą „Silvestro dvaras“, o kad svečiai ne tik ilsėtųsi, bet ir susipažintų su naminiais gyvūnais bei turėtų įdomių pramogų, ūkyje apgyvendino arklių, ožkų, avių, mulų, povų ir netgi asilą. Asilas, anot A. Vailionio, ūkyje atsirado gana atsitiktinai – giminaitis jį gavo dovanų, tačiau neturėjo sąlygų laikyti ir paprašė laikinai priglausti, bet susiklostė taip, kad asilas liko ūkyje ir tapo jo pažiba.

Kad būtų dar įdomiau gyventi ir kitiems suteiktų pažintinių pramogų, ūkininkas, paskatintas Druskininkuose įsikūrusios VšĮ „Sūrūs vėjai“, rengia edukacijas „Plėšikų giria“. „Edukacijos gimė iš meilės gamtai. Pavadinimas skamba gana drastiškai, bet po juo slypi linksmas piknikas su atrakcijomis ir artimesnė pažintis su natūralia Dzūkijos gamta“, – apie dar vieną veiklos sritį kalbėjo A. Vailionis.

Ir tai dar ne visos energingo ūkininko veiklos. Žiemą, kai ūkyje darbo mažiau, A. Vailionis griebiasi staliaus darbų: kam stalą, kam pavėsinę pagamina. Polinkį staliauti sako paveldėjęs iš senelio, kuris, atsisakęs stoti į kolūkį, prarado visą užgyventą turtą, tad ėmėsi staliaus amato.

Ir maži ūkiai pelningi

„Ūkininkavimas tampo gyvenimo būdu, gyvenu ir džiaugiuosi tuo, ką darau“, – sakė A. Vailionis, antrą kadenciją vadovaujantis Druskininkų ūkininkams.

A. Vailionio nuomone, Druskininkų savivaldybės ūkininkų išskirtinumas – nedideli, smulkūs ūkiai. „Norėtume, kad valdžia labiau atsižvelgtų į smulkiuosius ūkininkus. Gal toks ūkis ir nesukuria didelės pridėtinės vertės, nėra stiprus ekonomikos kėlėjas, bet jis atstovauja tam tikram regionui, yra tradicijų puoselėtojas, sukuria darbo vietas ir suteikia pragyvenimą. Yra ūkių, laikančių 10 karvių, perdirbančių jų pieną, gaminančių išskirtinės kokybės produktus ir rengiančių edukacijas bei turinčių didesnį pelną nei kai kurie ūkiai, valdantys 100 hektarų“, –kalbėjo A. Vailionis.

Ūkininko manymu, mažas ūkis dažniausiai yra ekologinis iš savęs, nors ir neturi tai patvirtinančių sertifikatų. Tokiuose ūkiuose labai didelė biologinė įvairovė, jie nenaudoja cheminių trąšų. „Dabar einame Žaliuoju kursu, galbūt kažkam mažųjų ūkių klestėjimas nenaudingas“, – svarstė ūkininkas.

Rita Krušinskaitė, („dzukuzinios.lt“)